Doktorantūra yra ilgai trunkantis iššūkis – stodama į doktorantūrą neįsivaizdavau kas manęs laukia – kokie moksliniai tyrimai ir išbandymai. Šis tinklaraštis apie mano doktorantūros studijas Nyderlanduose: dalinuosi patirtimis ir mokslinių tyrimų atradimais, pateikiu mokslo straipsnių ir konferencijų pranešimų sąrašus ir kitą susijusią informaciją.
Nors ir studijuoju Leideno universiteto doktorantūroje, analizuoju Lietuvos mokslo vertinimo ypatumus ir mokslininkų pasiekimus pasauliniame kontekste. Dažnai atrandu perliukų, kurie galėtų būti įdomūs ne tik man vienai, be to, tyrimų metu kyla daug klausimų, kuriems nerandu atsakymų, tad šia informacija nutariau dalintis skyrelyje Mažmožiai.
2022 m. pabaigoje dalyvavau Lietuvos žurnalistikos centro organizuotose kursuose „Mokslo komunikacija mokslininkams“. Tai buvo nepakartojama patirtis, nes ne tik sužinojau įvairiausių įdomybių apie moklso komunikavimą, bet ir susipažinau su gausybę talentingų jaunųjų mokslininkų.
Nuolat lavinu gebėjimą trumpai ir aiškiai pasakyti tai, kas kunkuliuoja mintyse 🤓 todėl dalyvauju mokymuose ir rašau ne mokslininkams skirtus straipsnius apie mokslą 🤗 su pasididžiavimu dalinuosi mūsų pokalbių su mokslo žurnaliste Goda Raibyte-Aleksa užrašais (žr. žemiau).
Kursams pasibaigus, mokslo žurnalistė Goda Raibytė-Aleksa apibendrino mūsų pokalbius
Europos Sąjungos ir viso pasaulio mastu, mokslo tarptautiškumas dažniausias matuojamas mokslo straipsnių bendraautoriais. Jeigu mokslininkai bendrauja su kitų šalių mokslininkais, tai iš jų bendrų veiklų gimsta bendri straipsniai – vadovaujantis šia logika, buvo sukurtas vienas iš tarptautiškumo rodiklių.
Nors tarptautiškumui pamatuoti yra ir daugiau rodiklių, straipsnių bendraautorystė iki šiol išlieka populiariausias. Taigi analizuojamos visų bendraautorių institucijos, nustatant vietinį (tos pačios institucijos), nacionalinį (tos pačios valstybės) ir tarptautinį (daugiau kaip vienos valstybės) bendradarbiavimą. Užsienio ekspertai šiems rodikliams apskaičiuoti naudoja Web of Science ar Scopus bazėje esančius straipsnius.
E. Dagienės teigimu, jei vertintume užsienio ataskaitas, Lietuvos mokslas gali pasirodyti nelabai tarptautiškas.
„Bet tarptautiškumo lygis ir poreikis įvairiose disciplinose skiriasi. Negalime visų disciplinų matuoti pagal vieną kurpalių. Tai, kad skirtingose disciplinose dirbančių mokslininkų pasiekimai skiriasi, sužinojau dar 2011 m. Tada lyginau Lietuvoje gerai žinomų fizikų ir socialinių mokslų atstovų rodiklius dviejose duomenų bazėse: Web of Science ir Google Scholar. Web of Science bazėje fizikos profesoriai stipriai lenkė socialinių mokslų profesorius, bet Google Scholar socialiniai mokslai atsigriebė su kaupu“, – teigia mokslininkė.
Anot Eleonoros, nors prieš kurį laiką Lietuvos mokslininkai pagal mobilumą lenkė daugelį Europos šalių, tačiau tarptautiškumo rodikliai nuo to nepagerėjo.
„Lietuvos rodikliai galimai būtų geresni, jeigu prie aukščiau paminėtų duomenų bazių prijungtume į jas nepakliuvusius straipsnius. Gaila, bet tokio šaltinio, kuris apimtų visus pasaulyje paskelbtus mokslo straipsnius, kol kas nėra. […] Tačiau per pastaruosius metus susipažinau su talentingais jaunais mokslininkais, kurie imasi iniciatyvos ir tobulina Lietuvos mokslo sistemą“, – sako mokslininkė.
O, kalbant apie Lietuvos mokslo sistemą, vienas įdomiausių E. Dagienės atradimų buvo tai, kad taisykles susikūrė patys mokslininkai.
„Mokslo knygų kokybė Lietuvoje jau 30 metų vertinama pagal jokiais būdais nepamatuojamą knygos leidėjo prestižą. Apibrėžimas teisės aktuose toks abstraktus, kad bet kuris užsienio leidėjas Lietuvoje gali tapti prestižiniu, net ir tas, kuris kitose šalyse nepatenka į jokius leidėjų sąrašus“, – sakė mokslininkė.
„Mano pastarųjų metų tyrimai patvirtina, kad Lietuvos akademinė bendruomenė yra savireguliuojantis darinys. Jame vyresnės kartos mokslininkai užima svarbias pozicijas fakultetų bei universitetų komitetuose bei diktuoja jiems palankias taisykles. Jaunimui sunku realizuoti savo ambicijas, dėl to dalis doktorantų nebaigia studijų, o ir apsigynę doktorantai atsisako mokslininko profesijos dėl pernelyg stiprios hierarchinės struktūros“, – priduria Eleonora.
Ypatingai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad Eleonora užsiregistravo ir LŽC Tarptautiniuose mokslo komunikacijos kursuose, kuriuos baigė kartu su kitais 27 Lietuvos mokslininkais. Taigi ir šiam įrašui norėjau sužinoti, kodėl ji, turėdama tiek veiklų, mato prasmę mokslo komunikacijoje.
„Greičiausiai kiekvienas Lietuvos pilietis girdėjo mokslininkų nusiskundimus dėl pernelyg mažo finansavimo. Stebėtinai, bet mokslo finansavimas nepadidėjo net ir tuomet, kai visos partijos pasirašė nacionalinį susitarimą dėl nuoseklaus finansavimo didėjimo. Kodėl? Man atrodo, kad nepakankamas mokslo komunikavimas galėtų būti viena iš priežasčių. Universitetai ir mokslo centrai visuomenei suprantama kalba turėtų papasakoti apie savo atliekamus tyrimus. Jeigu piliečiai supras, kokios naujos žinios buvo sukurtos ir kaip jos pasitarnaus mūsų visų labui, mokslininkams būtų lengviau įtikinti politikus atriekti didesnę mokslui skiriamą valstybės biudžeto dalį“, – atsako mokslininkė.
