Kai bakalauro darbas virsta mokslo tyrimu

Ši istorija prasidėjo ne nuo genialios idėjos ramų vakarą, o nuo gana įprastos, bet įpareigojančios akademinės situacijos. Perėmiau bakalauro darbo vadovavimą ir temą „Sutelktinio finansavimo galimybės knygų leidybai“ iš kolegės, išėjusios motinystės atostogų. Tai buvo mano debiutas baigiamojo darbo vadovės kėdėje. Kadangi tuomet dar nebuvau apgynusi ir savo daktaro disertacijos, jaučiau nemenką atsakomybę: kaip rasti pusiausvyrą tarp to, kas jau pradėta, ir noro atlikti realų, gyvą tyrimą?

Man buvo neįdomu tiesiog „padėti parašyti bakalaurą“. Norėjau kartu su studente leistis į tikrą mokslo nuotykį, kurio pabaigoje turėtume ne archyve dulkantį bakalauro darbą, o realias įžvalgas apie Lietuvos knygų rinką. Juolab, kad knygų leidybos lauką jau buvau pradėjusi analizuoti ankstesniuose tyrimuose.

Kai statistika tyli, prasideda kūryba

Pradinė tyrimo idėja buvo saugi – kelių atvejų analizė. Tačiau mes nusprendėme rizikuoti ir pasukome sudėtingesniu keliu. Paklausiau Viltės: „Ar nusiteikusi padirbėti ir sukurti kažką analitiško, net jei mūsų resursai ir laikas yra riboti?“

Taip gimė dvi analitinės kryptys. Pirmoji tapo savotiška revizija Lietuvos knygų leidybos laukui. Dirbdamos kartu, mes konstravome metodologiją ten, kur oficialioji statistika tik nurodo leidėjų pavadinimus ir jų išleistų knygų skaičių.

Atlikome grynai detektyvinį darbą – ieškojome papildomų duomenų šaltinių, nuosekliai rūšiavome leidėjus ir braižėme rinkos pasiskirstymą, ieškodamos dėsningumų tankioje duomenų masėje.

Atidengiant tai, ko niekas netyrė

Tikrasis proveržis įvyko tada, kai Viltė pasinėrė į antrąją dalį – sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformų analizę. Čia susidūrėme su intriguojančiu faktu: nors apie sutelktinį finansavimą kalbama daug, Lietuvoje per knygų leidybos perspektyvą iki šiol šio reiškinio niekas nebuvo moksliškai tyręs.

Mes tapome savotiškomis pionierėmis. Stebėdama Viltės darbą, žavėjausi jos darbštumu – ji ne tik „techniškai aprašė“ platformas, bet:

• išnaršė tarptautinę ir vietinę mokslinę literatūrą ir atkapstė gausybę įdomių bei vertingų šaltinių;
• sistemiškai palygino, kaip sutelktinio finansavimo modeliai koreliuoja su specifiniais Lietuvos knygų leidybos poreikiais;
• savarankiškai sukūrė schemas, kurios lyg rentgenas peršvietė platformų mokesčius ir jų realų pritaikomumą knygų leidybai.

Mane nuoširdžiai nustebino jos gebėjimas vizualizuoti procesus. Jos sukurtos schemos tapo ne tiesiog teorijos iliustracija, o įžvalgia interpretacija, leidžiančia aiškiai pamatyti, kur knygos kelyje slepiasi didžiausios finansinės rizikos ir kliūtys.

Šiame etape ir man teko aktyviau įsitraukti į empirinį darbą – Viltės surinktus knygų leidėjų sąrašus praturtinau duomenimis iš papildomų atvirų šaltinių. Kai visa medžiaga atsidūrė vienoje vietoje, kartu diskutavome, ką prie ko priskirti, ir nuosekliai dėliojome leidėjams etiketes.

Tai buvo tas momentas, kai studentė tapo lygiaverte tyrėja – ne tik besimokančia, bet ir prisidedančia prie bendro žinių kūrimo.

Kodėl tai svarbu ne tik studentui, bet ir vadovui?

Ši patirtis man priminė svarbią pamoką: žingeidiems studentams bakalauro tyrimas gali būti tikras mokslo procesas su visomis jo abejonėmis ir atradimais.

Kai Viltė gynėsi darbą, tai nebuvo tiesiog formalus kalbėjimas – ji užtikrintai pristatė naujus mokslo atradimus ir buvo pelnytai įvertinta aukščiausiu balu.

Asmeniškai man šis pirmasis vadovavimas tapo didžiule paspirtimi. Jis suteikė pasitikėjimo ir noro toliau dirbti su jaunaisiais tyrėjais. Šiuo metu vadovauju jau penkiems studentams, tad pavasaris žada būti intensyvus, bet be galo įkvepiantis.

Kituose įrašuose dalinsiuosi tuo, ką mums su Vilte pavyko „iškasti“, – kaip atrodo realus Lietuvos knygų leidėjų laukas ir ar sutelktinis finansavimas gali tapti realia pagalba autoriams bei leidėjams. Ar tai išsigelbėjimo valtis, ar veikiau graži, bet ne visiems prieinama iliuzija – bandysime atsakyti remdamosi duomenimis, o ne nuojautomis.