Lietuvos mokslo žurnalai: skaičius, kokybė ir mokslo infrastruktūros spragos
Analizuojant mokslo žurnalų veikimą – jų pagrindinę sandarą, redakcines kolegijas ir valdyseną – neišvengiamai kyla paprastas, bet fundamentalus klausimas: kiek Lietuvoje yra mokslo žurnalų ir ką tai iš tikrųjų reiškia mokslo komunikacijos sistemai?
Lietuvoje leidžiamų mokslo žurnalų skaičius nėra neutralus rodiklis. Jis atspindi mokslo komunikacijos infrastruktūros brandą ir tvarumą – arba jų stoką. Tai klausimas ne apie leidinių gausą, o apie tai, ar mokslo komunikacija suvokiama kaip ilgalaikė infrastruktūra, ar kaip antrinė, fragmentiška veikla.
2016 m. kartu su kolegomis atlikome Lietuvos mokslo žurnalų tyrimą, kurio metu identifikavome 198 aktyvius mokslo žurnalus, atitinkančius tuometinius skaitmeninės mokslo komunikacijos kriterijus. Jau tada paaiškėjo, kad dalis leidinių egzistuoja tik formaliai: kai kurie neturėjo visateksčio skaitmeninio formato, kiti – elektroninės recenzavimo sistemos, o dalis apskritai buvo pasiekiami tik kaip pavieniai PDF failai ar net vien popieriniai egzemplioriai.
Praėjus vos keleriems metams, 2020 m., Lietuvos mokslo periodikos asociacija žurnalus perskaičiavo iš naujo ir rado jų dar daugiau – per du šimtus. Tačiau šis „augimas“ buvo apgaulingas. Tyrimas atskleidė, kad dalis žurnalų vis dar neturi pilno skaitmeninio ciklo, o kai kurie apskritai nėra prieinami internetu arba technologijas naudoja tik fragmentiškai: turi tinklalapį, bet neleidžia rankraščių per sistemą, naudoja OJS kaip vitriną, o ne kaip procesų stuburą.
Tai, kas dar prieš dešimtmetį galėjo atrodyti kaip laikina pereinamoji būsena, šiandien jau tapo akivaizdžia atgyvena. Žurnalas, kuris 2026-aisiais vis dar neegzistuoja internete kaip visavertė skaitmeninė infrastruktūra, faktiškai nebedalyvauja mokslo komunikacijoje – jis tik imituoja egzistavimą. Ir tai nėra finansų stoka, o sąmoningas žurnalą leidžiančios institucijos apsisprendimas.
Kai tarptautinė bendruomenė kviečia susigrąžinti žurnalų leidybą
Ši Lietuvos situacija ypač išryškėja platesniame tarptautiniame kontekste. Savo ankstesniame tinklaraščio įraše „The drain of science: a call for action and the bridges we burned“ (Beigel et al., 2025) reagavau į vis garsėjantį kvietimą neleisti penkiems komerciniams leidėjams užvaldyti akademinės leidybos. Mokslininkai pagrįstai ragina mokslo bendruomenę „susigrąžinti kontrolę“ ir investuoti į bendruomenės valdomus, nekomercinius žurnalus. Visgi Lietuvos atvejis parodo nepatogią tiesą: susigrąžinti neįmanoma to, ką patys ilgus metus sistemingai silpninome.
Kai mokslo politika sąmoningai stumia mokslininkus iš nacionalinių žurnalų, nacionalinė leidybos infrastruktūra vystoma nevienodai ir finansuojama selektyviai. Nors dalis žurnalų gauna institucinę paramą, ji nėra nei sisteminė, nei apimanti visus žurnalo poreikius. Mokslininkai, veikiami stiprių politinių, vertinimo ir finansavimo paskatų, orientuojami publikuotis užsienyje, todėl komerciniai leidėjai tampa ne „blogu pasirinkimu“, o vienintele likusia alternatyva.
Tačiau šioje vietoje verta sustoti. Jei paskatos publikuotis užsienyje iš tiesų lemia mokslininkų elgseną, kaip paaiškinti faktą, kad Lietuvoje vis dar leidžiama tiek daug nacionalinių mokslo žurnalų? Šis neatitikimas rodo, kad mūsų supratimas apie nacionalinės leidybos vaidmenį tebėra fragmentiškas. Būtent čia verta pažvelgti ne į žurnalų skaičių, o į jų veikimo logiką ir kokybę.
Turime daug Diamond žurnalų, bet per mažai sisteminės kokybės
Jau keletą metų Vakaruose įsitvirtinusi sąvoka „Diamond Open Access“ Lietuvoje vis dar redukuojama iki vieno požymio – mokesčių nebuvimo. Pagal šį kriterijų esame lyderiai: net 82 proc. (159) mūsų mokslo žurnalų netaiko mokesčių nei autoriams, nei skaitytojams.
Tačiau būtina būti intelektualiai sąžiningiems – tai nėra sąmoningai pasirinkto progresyvaus kelio rezultatas. Didžioji dalis šių žurnalų atsirado ne kaip strateginė atvirosios leidybos infrastruktūra, o kaip sovietinio modelio reliktas ir vėlesnių mokslo vertinimo politikų šalutinis produktas. Institucijos steigė žurnalus tuo laikotarpiu, kai mokslininkams užsiskaitydavo publikacijos tik tam tikruose, į specialius sąrašus įtrauktuose leidiniuose (Dagienė 2024).
Vėliau, kai mokslo politika pradėjo kryptingai stumti mokslininkus iš lietuviškų žurnalų (Dagiene 2025), šie leidiniai tapo savotišku „lagaminu be rankenos“ – formaliai nebereikalingi, bet vis dar patogūs tam tikrose situacijose (doktorantūroje, kadencijose ar instituciniuose atsiskaitymuose).
Dėl to nacionaliniai žurnalai istoriškai išliko kaip valstybinių institucijų biudžetais palaikomi leidiniai. Šis modelis tiesiog „įkrito“ į nemokamos prieigos apibrėžimą, tačiau neatliko to infrastruktūrinio šuolio, kuris šiandien būtinas šiuolaikinei mokslo leidybai.
Šiandien turime paradoksą: žurnalai formaliai nemokami, tačiau jų procesai likę praėjusiame amžiuje. Europos Sąjunga nesiekia „finansuoti visko, kas nemokama“. „Diamond Open Access“ parama siejama su aiškiomis kokybės, skaidrumo ir institucinės atsakomybės gairėmis. Tai reiškia bendruomenės valdyseną, technologiškai brandžią leidybos infrastruktūrą, kurioje rankraščiai pereina visą skaitmeninį ciklą, ir dokumentuotas procedūras: nuo etikos iki recenzavimo ir duomenų valdymo.
Būtent čia Lietuvos žurnalai dažnai „neišlaiko testo“. Kai leidėjo atsakomybė apibrėžta silpnai, o procesai nedokumentuoti, leidyba tampa pernelyg priklausoma nuo pavienių žmonių pastangų, o ne nuo tvarios sistemos.
Europos parama – galimybė brandiems
Europos kontekste „Diamond Open Access“ tampa ne finansiniu pažadu, o instituciniu išbandymu. Parama pasiekiama tik tiems žurnalams, kurie veikia kaip stabilios, skaidrios ir audituojamos infrastruktūros.
Čia svarbu grįžti prie „penkių gyvybinių žurnalo organų“, apie kuriuos rašiau šio ciklo pradžioje. Jei leidėjas ar institucija tebėra tik pasyvi „piniginė“, o ne procesų kokybę ir atsakomybę užtikrinantis garantas, žurnalų gausa tampa ne pasiekimu, o našta. Lietuvos atveju tai reiškia aiškų pasirinkimą: arba ir toliau palaikyti du šimtus formaliai egzistuojančių, bet sistemiškai silpnų leidinių, arba kryptingai formuoti mažesnę, bet brandžią ir europinius standartus atitinkančią „Diamond Open Access“ ekosistemą.
Lietuvoje tam jau egzistuoja institucinės prielaidos. Lietuvos mokslo periodikos asociacija, vienijanti didžiąją dalį nacionalinių mokslo žurnalų leidėjų, galėtų tapti natūraliu nacionaliniu koordinavimo centru ir atstovu, įsitraukiančiu į Europos Diamond Open Access tinklą. Tačiau be aiškaus nacionalinio sprendimo, kuris žurnalus traktuotų kaip infrastruktūrą, o ne kaip istorinius priedus, šios prielaidos liks neišnaudotos.
Galiausiai didžiausias pavojus slypi ne žurnalų skaičiuje. Kai žurnalas egzistuoja be modernios infrastruktūros ir institucinės kontrolės, jame atsiranda galios vakuumas. Jį neišvengiamai užpildo viena figūra, kuri tampa svarbesnė už patį žurnalą. Apie tai – kitoje dalyje, kurioje analizuosime vyriausiojo redaktoriaus vaidmenį situacijose, kai jis pats tampa žurnalo sistema.