Ar redakcinė kolegija iš tiesų garantuoja žurnalo tarptautiškumą?

Tęsiant ciklą apie mokslo žurnalo anatomiją, šį kartą bus fokusuojamasi į redakcinę kolegiją – struktūrą, dažnai laikomą pagrindiniu įrankiu įrodyti žurnalo tarptautiškumą. Dažnai manoma, kad ilgas sąrašas su užsienio profesorių pavardėmis savaime paverčia žurnalą tarptautiniu. Tačiau realybė kitokia.

Be aktyvaus įsitraukimo šis sąrašas tėra imitacija, galinti sužlugdyti žurnalo reputaciją. Ar esate tikri, kad jūsų redakcinė kolegija iš tiesų yra tarptautiškumo garantas? O gal joje rastumėte „mirusių sielų“?

Ko tikimasi iš žurnalo redakcinės kolegijos?

Sėkmingam žurnalui redakcinė kolegija – kritiškai svarbus intelektualinis resursas. Tarptautinė mokslo žurnalų recenzavimo ekspertė Irene Hames pabrėžia keturias gyvybiškai svarbias funkcijas: redakcinės kolegijos nariai formuoja žurnalo strategiją ir politiką, veikia kaip ambasadoriai savo šalyse, pritraukia geriausius autorius ir užtikrina kokybės kontrolę recenzavimo procese.

Visgi, formuojant šį „smegenų tinklą“, susiduriama su žmogiškomis ir etinėmis rizikomis, būdingomis tiek Rytų, tiek Vakarų akademinei kultūrai.

Kompetencijos trūkumas ir „trofėjų“ medžioklė

Tyrimai rodo, kad stipriausių žurnalų redakcinių kolegijų nariai pasižymi itin aukštais cituojamumo rodikliais. Todėl formuojant kolegiją būtina vadovautis universalaus mokslo etoso principu – narius rinktis pagal mokslinius pasiekimus, o ne pagal draugystes. Jei redakcinėje kolegijoje dominuoja vietiniai vardai be įsitraukimo, bendruomenė neišvengiamai kvestionuos žurnalo autoritetą. Tačiau nereikėtų persistengti.

Žūtbūtinis siekis surinkti kuo daugiau garsiai cituojamų pavardžių gali tapti spąstais. Kai žurnalas į sąrašą įtraukia garsius mokslininkus vien dėl jų cituojamumo, bet jie nėra įsitraukę į žurnalo veiklą – leidinys tampa „Potiomkino kaimu“. Tokia pasyvių „žvaigždžių“ kolekcija ne tik nekuria vertės, bet ir gali pakenkti žurnalo reputacijai.

Etikos išbandymai – nuo sargybinių iki įsibrovėlių

Dar viena, gal net didžiausia problema – kai redaktoriai piktnaudžiauja padėtimi publikuodamiesi savo pačių valdomuose žurnaluose. Tokie redaktoriai iš „sargybinių“ tampa „įsibrovėliais“: tie, kurie turėtų saugoti kokybę (angl. gatekeepers), tampa tais, kurie be leidimo veržiasi į sceną (angl. gatecrashers). Nors dauguma redaktorių elgiasi sąžiningai, skaidrumo trūkumas išlieka didelė problema.

Lietuvos kelias nuo „autoritetų“ iki „mainų rinkos“

Lietuvos mokslo politika ilgą laiką formavosi pagal užsienio praktiką. Siekiant tarptautiškumo, redakcinių kolegijų reikalavimai buvo griežtinami palaipsniui.

Dar 1996 m. vienas iš habilitacijos (aukščiausio mokslo kvalifikacijos laipsnio, suteikiamo po daktaro) kriterijų buvo publikacijos leidiniuose, kurių redakcines kolegijas sudaro „autoritetingi mokslininkai“. Šis sunkiai pamatuojamas kriterijus galiojo iki 2003 m. Tuomet kartelė pakilo – habilitacijos siekiantys mokslininkai privalėjo pateikti straipsnius „Web of Science“ duomenų bazės žurnaluose, kurių tarptautiškumą garantavo pati bazė.

Vėliau, 2005 m., taisyklės buvo dar labiau sukonkretintos: reikalauta, kad redakcinėje kolegijoje būtų bent trijų institucijų mokslininkai. Dar po dešimtmečio, 2017 m., vienai iš dviejų privalomų publikacijų humanitarinių ir socialinių mokslų doktorantams nustatytas dar griežtesnis kriterijus – bent pusė žurnalo redakcinės kolegijos narių turi būti užsieniečiai.

Valstybės strategija siekė ne tik „importuoti“ užsieniečius į lietuviškus žurnalus, bet ir skatinti Lietuvos mokslininkus tapti tarptautinių leidinių „smegenimis“. Nuo 2009 m. vadovavimas tarptautinio žurnalo redakcinei kolegijai ar narystė joje laikoma oficialia ekspertine veikla.

Vis dėlto regioninė „mainų“ kultūra atnešė ir imitacijos rizikų: pasitaikė atvejų, kai mokslininkai iš kaimyninių šalių tiesiog apsikeitė redakcinėmis pozicijomis. Tai formaliai kėlė tarptautiškumo rodiklius, bet realios kokybės nepadidino.

Kai redakcinė kolegija tampa tarptautiškumo imitacija

Naujausias Plastun ir bendraautorių (2025) tyrimas  atskleidė šokiruojantį reiškinį Rusijos mokslo žurnaluose. Tyrėjai siuntė užklausas šimtams „tarptautinių narių“, įrašytų į redakcinių kolegijų sąrašus, siekdami patikrinti jų įsitraukimą. Rezultatai pribloškė.

• Net 70,9 proc. respondentų buvo priskirti prie „mirusių sielų“ arba „tyliųjų narių“ – jie buvo mirę, išėję į pensiją arba net nežinojo esantys įtraukti į redakcinių kolegijų sąrašus.
• Dalis buvo įrašyti be sutikimo, siekiant sukurti tarptautinio prestižo iliuziją.

Tokia praktika ne tik klaidina mokslo bendruomenę, bet ir pažeidžia akademinę etiką. Jei jūsų „tarptautiškumo garantai“ net nežino, kad priklauso jūsų redakcinei kolegijai – žurnalas turi ne strategus, o fasadą.

Kaip sustiprinti redakcines kolegijas?

Siekiant suformuoti įsitraukusią ir tarptautiškumą grindžiančią redakcinę kolegiją, verta laikytis kelių esminių taisyklių.

1. Privalomas raštiškas sutikimas. Kiekvienas narys turi būti davęs aiškų, dokumentuotą sutikimą (pvz., el. laišku). Sutikimo (el. laiško) nebuvimas – signalas, kad „tarptautinė“ redakcinė kolegija gali būti fiktyvi?
2. Aiški rotacija. Institucijos turėtų nustatyti narių kadencijas, pvz., 2-3 metai. Tai leidžia natūraliai atsisveikinti su neveiksniais nariais ir suteikti vietą naujiems.
3. Aktyvus įtraukimas. Jei narys per kadencijos metus neatliko jokios funkcijos – nerecenzavo ir neinicijavo rankraščių ar viešai neskelbė priklausymo žurnalui – jis neturėtų būti laikomas aktyviu nariu.

Redakcinė kolegija turi būti gyva, veikianti komanda, kuri savo darbu, o ne vien pavardėmis, garantuoja žurnalo tarptautiškumą.

Kvietimas įsivertinti

Kviečiu institucijų vadovus atlikti žurnalų redakcinių kolegijų „inventorizaciją“. Tam nereikia papildomo finansavimo – tik politinės valios. Į redakcinių kolegijų tvirtinimą verta žiūrėti ne kaip į biurokratinę procedūrą, o kaip į strateginį sprendimą, formuojantį institucijos reputaciją.

Drąsa atsisakyti „tuščių“ vardų rodo ne silpnumą, o brandą ir pagarbą akademinei etikai. Tik tada, kai už kiekvienos pavardės slypi tikras ekspertinis indėlis, institucijos gali tikėtis ne tik indeksavimo duomenų bazėse, bet ir tikrojo mokslo bendruomenės pasitikėjimo. Tegul jūsų žurnalų „smegenys“ veikia visu pajėgumu – o ne tik puošia tinklalapį.