Silpna institucinė leidybos infrastruktūra leidžia vyriausiajam redaktoriui tapti centrine ir menkai kontroliuojama mokslo žurnalo figūra. Tai atskleidžia struktūrinę mokslo politikos problemą ir parodo, kodėl mokslo žurnalus būtina vertinti kaip infrastruktūrą su aiškiais vaidmenimis ir skaidria valdysena.
Mokslo žurnalų skaičius Lietuvoje nėra neutralus rodiklis. Jis atskleidžia mokslo komunikacijos infrastruktūros brandą, institucinius pasirinkimus ir ilgalaikes mokslo politikos nuostatas.
Straipsnyje nagrinėjama, ar mokslo žurnalų redakcinės kolegijos iš tiesų garantuoja tarptautiškumą, ar tampa jo imitacija. Analizuojamos etinės rizikos, „mirusių sielų“ fenomenas ir pateikiamos rekomendacijos aktyvioms redakcinėms kolegijoms formuoti.
Dažnai girdžiu klausimą: „Kaip patekti į „WoS“ ar „Scopus“?“. Kaip ilgametė mokslo žurnalų leidėja ir mokslo sistemą tyrinėjanti mokslininkė, matau žurnalą kaip gyvą organizmą. Šiame straipsnyje aptariu žurnalo gyvybinius organus – nuo leidėjo atsakomybės iki recenzentų „imuninės sistemos“ – be kurių joks žurnalas negali tikėtis tarptautinės sėkmės.
Vienas produktyviausių šalies mokslininkų apskundė mane dėl viešai paskelbtų duomenų apie jo veiklą. Tyrimas baigtas: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba skundą atmetė. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgiu precedentinį sprendimą – kodėl mokslininkai laikomi viešaisiais asmenimis ir kur brėžiama jų privatumo riba?
Pirmas žvilgsnis į daugiau kaip 5 tūkst. Lietuvos knygų atspindi pokyčius mokslo vertinimo metodikose ir besikeičiančius mokslininkų įpročius renkantis ką ir kur spausdinti. Tuo pačiu, ši apžvalga nubrėžia ateities tyrimų gaires.