Nuo atmetimo iki publikacijos: ką vieno straipsnio kelionė atskleidė apie akademinio recenzavimo kultūrą?
Spalio 30-osios rytą gavau ilgai lauktą laišką: mūsų su buvusia studente Vilte Čičiurkaite parengtas straipsnis, kuriame pristatome sutelktinio finansavimo platformų ir knygų leidėjų tyrimą, priimtas publikuoti tarptautiniame žurnale Publishing Research Quarterly.
Ši žinia pradžiugino ne vien dėl dar vienos publikacijos tarptautiniame žurnale. Straipsnio kelionė buvo ilga, nelengva ir kai kuriais aspektais pamokanti. Ji paskatino dar kartą susimąstyti apie mokslinių publikacijų atranką, recenzavimo kultūrą, autorių teisę argumentuotai atsakyti į kritiką ir žurnalo vyriausiojo redaktoriaus atsakomybę.
Daugelį metų dirbau akademinėje leidyboje, pati ne tik recenzuoju mokslo žurnalams pateiktus rankraščius, bet ir tyrinėju mokslo vertinimo ir mokslinės komunikacijos sistemas. Todėl ši patirtis man įdomi ne tik kaip straipsnio autorei. Ji leidžia pažvelgti į recenzavimą iš kelių skirtingų perspektyvų.
Kai tyrimas neatitinka recenzento įsivaizdavimo
Viskas prasidėjo nuo nesėkmingo bandymo tyrimo rezultatus paskelbti lietuvių kalba Lietuvos mokslo žurnale.
Mūsų tyrimas buvo grindžiamas empiriniais duomenimis apie Lietuvos knygų leidėjus ir kitus knygas leidžiančius subjektus. Pasitelkusios atvirus nacionalinės bibliografijos ir juridinių asmenų registro duomenis bei ekonominės veiklos klasifikaciją, nustatėme 1 267 skirtingus subjektus, 2019–2023 metais išleidusius knygas Lietuvoje. Pagal pagrindinę ekonominę veiklą sudaryta jų tipologija tapo pagrindu analizuoti, kokių tipų knygų leidėjams galėtų tikti skirtingi sutelktinio finansavimo platformų modeliai.
Tačiau Lietuvos žurnalo recenzentai suabejojo tyrimo moksline verte.
Žinoma, recenzentas turi teisę abejoti. Dar daugiau – jo pareiga pastebėti metodologinius trūkumus, nepagrįstus apibendrinimus ar nepakankamai aiškiai atskleistą mokslinį indėlį. Tačiau kur baigiasi pagrįsta mokslinė kritika ir prasideda išankstinis įsivaizdavimas, koks tyrimas apskritai vertas būti laikomas moksliniu?
Šis klausimas ypač svarbus mažose akademinėse bendruomenėse, kuriose tyrėjai, recenzentai, redaktoriai ir potencialūs konkurentai dažnai priklauso tam pačiam gana siauram profesiniam laukui.
Akademinis recenzavimas atlieka ir mokslinių publikacijų atrankos funkciją, mokslinės komunikacijos tyrimuose vadinamą gatekeeping. Šiame procese žurnalo vyriausiasis redaktorius ir jo pasirinkti recenzentai tampa savotiškais „vartų sergėtojais“: recenzentai vertina rankraščius ir teikia rekomendacijas, o redaktorius sprendžia, kuriuos rankraščius priimti publikuoti, o kuriuos atmesti. Tokia atranka būtina akademinės leidybos kokybei užtikrinti. Tačiau problemų kyla tuomet, kai recenzentų asmeninis supratimas apie tyrimo vertę ima dominuoti prieš argumentuotą mokslinį vertinimą arba kai atrankos kriterijai tampa nepakankamai aiškūs.
Ar taip nutiko mūsų atveju? Vien iš atmetimo sprendimo to nustatyti negalima. Tačiau mes neabejojome atlikto tyrimo kokybe, todėl, nepaisydamos nemalonios patirties, nusprendėme ieškoti kito žurnalo, kuriame galėtume pristatyti savo tyrimą ir jo mokslinį indėlį.
Tarptautinis žurnalas – ir dar griežtesnė kritika
Pasirinkome tarptautinį žurnalą Publishing Research Quarterly, kuriame nagrinėjami įvairūs knygų ir kitų leidinių leidybos aspektai.
Tikėtis lengvesnio recenzavimo būtų buvę naivu. Dėl to ne tik išvertėme rankraštį į anglų kalbą, bet ir jį patobulinome, atsižvelgdamos į konstruktyvias Lietuvos žurnalo recenzentų pastabas. Vis dėlto sulaukėme dar griežtesnių ir išsamesnių recenzijų nei pirmąjį kartą.
Kai kurios pastabos buvo nemalonios. Dalis jų vertė iš naujo aiškinti, kodėl pasirinkome konkrečius duomenis, kaip sudarėme knygų leidėjų tipologiją ir kokiu pagrindu siejame ją su sutelktinio finansavimo platformomis.
Įdomu tai, kad abiejose anoniminėse recenzijose pasitaikė labai specifinių pastabų apie Lietuvos leidybą. Vidinis balsas kuždėjo, kad recenzentai gali būti iš tos pačios nedidelės profesinės bendruomenės. Tačiau tai tebuvo nuojauta – recenzentų tapatybės nežinome.
Svarbiausia buvo ne tai, kas mus recenzavo, o tai, kaip gauta kritika padėjo geriau pristatyti atliktą tyrimą. Paties tyrimo ir jo duomenų keisti nereikėjo, tačiau recenzentų pastabos paskatino išsamiau pagrįsti metodologinius sprendimus ir aiškiau atskleisti rezultatų reikšmę.
Todėl neapsiribojome formaliais atsakymais – parengėme išsamius paaiškinimus dėl kiekvienos pastabos. Į kai kurias recenzentų įžvalgas atsižvelgėme, atitinkamai pakeisdamos tyrimo rezultatų pristatymą. Kitais atvejais argumentuotai paaiškinome, kodėl pasirinkome būtent tokius metodologinius sprendimus.
Tai buvo ne vien teksto redagavimas. Reikėjo dar kartą nuosekliai peržiūrėti visą argumentavimo grandinę: nuo duomenų ir jų klasifikavimo iki tyrimo išvadų. Beveik visą rankraštį perrašėme, siekdamos kuo išsamiau atsakyti į recenzentų klausimus ir pašalinti galimas abejones dėl tyrimo pagrįstumo. Juo labiau, kad redaktoriaus sprendimas buvo major revision – esminiai pataisymai, kurie dar negarantuoja, kad pataisytas darbas bus priimtas publikuoti. Tai jau buvome patyrusios Lietuvos žurnale, kuriame mūsų rankraštis po taisymų vis dėlto buvo atmestas.
Ir čia išryškėjo vienas esminis skirtumas: griežta recenzija gali būti naudinga net tuomet, kai su dalimi jos teiginių nesutinki. Tačiau tam būtina galimybė atsakyti, pagrįsti savo poziciją ir sulaukti argumentuoto redakcinio sprendimo.
Redaktorius, kuris pats skaito rankraštį
Toliau įvykiai klostėsi kiek netikėtai. Po mūsų išsamių atsakymų recenzentams žurnalo vyriausiasis redaktorius nusprendė nebesiųsti pataisyto rankraščio antrajam išorinio recenzavimo etapui. Vietoj to jis pats ėmėsi tolesnio vertinimo.
Tai nereiškė, kad rankraštis jau buvo parengtas publikuoti.
Redaktorius pastebėjo, kad trečiasis skyrius, kuriame pristatėme knygų leidėjų tipologiją ir išsamiai atliepėme recenzentų iškeltus klausimus, tapo pernelyg išplėtotas ir užgožė pagrindinį argumentą. Jis pasiūlė sutrumpinti šią dalį ir aiškiau parodyti, kaip empirinė tipologija padeda analizuoti skirtingų knygų leidėjų ir sutelktinio finansavimo platformų suderinamumą.
Čia atsiskleidė savotiškas recenzavimo paradoksas. Siekdamos atsakyti į recenzentų klausimus ir sustiprinti metodologinį pagrindimą, išplėtėme skyrių tiek, kad redaktoriui teko sugrąžinti dėmesį prie pagrindinio tyrimo argumento.
Trečiąjį skyrių sutrumpinome nuo maždaug 2 100 iki 1 300 žodžių, sumažinome poskyrių skaičių ir atsisakėme dalies iliustracijų. Knygų leidėjų tipologija liko svarbi, tačiau ne kaip savarankiškas rankraščio centras, o kaip empirinis pagrindas pagrindiniam tyrimo klausimui.
Vėliau redaktorius pats dar kartą perskaitė rankraštį ir pateikė smulkesnių, tačiau labai tikslių pataisymų. Jis atkreipė dėmesį į teiginius, kurių nebuvo galima užtikrintai pagrįsti mūsų duomenimis, pasiūlė atsargiau formuluoti išvadas apie tyrimo rezultatų pritaikomumą kitoms mažoms leidybos rinkoms ir patikslino kai kuriuos metodologinius paaiškinimus.
Man, daugelį metų dirbusiai akademinėje leidyboje, toks redaktoriaus įsitraukimas buvo ypač įdomus.
Jis neapsiribojo administraciniu vaidmeniu: recenzijų persiuntimu, terminų nustatymu ir sprendimo paskelbimu. Jis veikė kaip savarankišką profesinį sprendimą priimantis redaktorius, gebantis atskirti, kur būtinas išorinių ekspertų vertinimas, o kur pakanka jo paties kompetencijos.
Spalio 30 d. gavome oficialų patvirtinimą, kad straipsnis priimtas publikuoti. Praėjus lygiai dešimčiai mėnesių nuo 2025 m. gruodžio 30 d., kai Lietuvos žurnalas atmetė mūsų rankraštį, šis sprendimas tapo savotišku patvirtinimu, kad buvo verta nenuleisti rankų ir tęsti darbą.
Ar visada reikia antrojo recenzavimo etapo?
Ši patirtis man įdomi dar ir todėl, kad tai jau antras mano mokslinis straipsnis, priimtas be pakartotinio išorinio recenzavimo, nors po pirmojo etapo recenzijų reikėjo išsamių atsakymų ir reikšmingų pataisymų.
Abiem atvejais redaktoriai prisiėmė atsakomybę patys įvertinti, ar recenzentų iškeltos problemos buvo tinkamai išspręstos.
Tačiau ar pakartotinis išorinis recenzavimas visuomet būtinas? Šis klausimas svarbus ne tik dėl redaktoriaus atsakomybės, bet ir dėl akademinės leidybos proceso trukmės.
Publishing Research Quarterly redakcinėje sistemoje galėjau stebėti, kad pirmojo etapo recenzijos buvo pateiktos po trijų–keturių mėnesių. Ir tai dar palyginti trumpas laikas. Rengiant mano ankstesnį rankraštį (dabar jau straipsnį) apie mokslinių knygų leidėjų prestižą, recenzijų tekdavo laukti net šešis–septynis mėnesius, o visas procesas nuo rankraščio pateikimo iki publikavimo truko beveik pustrečių metų.
Šios patirtys verčia klausti, ar kiekvienas papildomas išorinio recenzavimo etapas iš tiesų suteikia proporcingai daugiau vertės. Jei autoriai išsamiai ir argumentuotai atsako į recenzentų pastabas, o redaktorius turi pakankamai kompetencijos įvertinti atliktus pakeitimus, ar visada būtina dar kartą kreiptis į išorinius ekspertus?
Žinoma, kai pataisymai susiję su sudėtingais metodologiniais klausimais, pakartotinis recenzavimas gali būti būtinas. Tačiau recenzavimo kokybė neturėtų būti matuojama etapų skaičiumi ar proceso trukme.
Mano naujausio straipsnio atveju redaktorius pasirinko pats įvertinti pataisytą rankraštį, nurodyti likusias problemas ir prižiūrėti galutinius pakeitimus. Tai nebuvo mažiau reiklus vertinimas – veikiau kitoks redakcinės atsakomybės įgyvendinimas.
Atsakymas recenzentams – ne formalumas
Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, – atsakymų recenzentams svarba.
Mokslininkai dažnai daugiausia dėmesio skiria rankraščio pataisymams, o atsakymus recenzentams laiko būtinu administraciniu priedu. Tačiau išsamus atsakymas – savarankiška mokslinės argumentacijos forma.
Jame reikia ne tik parodyti, kas pakeista, bet ir paaiškinti, kodėl pasirinktas vienas ar kitas sprendimas. Kartais svarbiausia ne sutikti su recenzentu, o gebėti pagrįsti, kodėl jo siūlomas pakeitimas nebūtų metodologiškai tinkamas.
Toks atsakymas leidžia redaktoriui suprasti, ar autoriai iš tiesų išsprendė problemas, ar tik kosmetiškai pakoregavo tekstą.
Mano patirtis rodo, kad verta skirti laiko ne tik rankraščiui, bet ir atsakymams. Ne todėl, kad reikia įtikinti recenzentus savo teisumu, o todėl, kad mokslinis dialogas turi būti argumentuotas iš abiejų pusių.
Ką ši istorija pasako apie recenzavimo kultūrą?
Būtų lengva šią istoriją užbaigti paprasta priešprieša: Lietuvos žurnalas rankraštį atmetė, tarptautinis – priėmė.
Tačiau tai būtų klaidinanti išvada. Pirmiausia, į Publishing Research Quarterly pateikėme patobulintą rankraštį, o publikuoti priimtas straipsnis po recenzavimo ir redaktoriaus pastabų pasikeitė dar labiau. Negalime teigti, kad du žurnalai įvertino visiškai tą patį tekstą.
Be to, žurnalų sprendimai priklauso nuo jų teminės aprėpties, redakcinės politikos, recenzentų kompetencijos ir daugelio kitų aplinkybių.
Vis dėlto ši istorija leidžia susimąstyti apie mažų akademinių bendruomenių ypatumus. Kai tyrėjų ir ekspertų ratas siauras, kaip užtikriname, kad recenzavimo procesas išliktų atviras naujiems požiūriams, neįprastiems duomenų šaltiniams ir kitokioms tyrimų metodologijoms? Kaip atskiriame mokslinį vertinimą nuo nusistovėjusių profesinių nuostatų ar galimų interesų konfliktų?
Tai nėra vien Lietuvos problema. Mokslinių publikacijų atrankos sunkumų kyla įvairiose akademinėse bendruomenėse. Tačiau mažose mokslo bendruomenėse šiuos klausimus verta kelti ypač atvirai.
O gal metas atverti ir patį recenzavimo procesą?
Akademinėje leidyboje jau taikomi įvairūs atvirojo recenzavimo modeliai. Vienas jų – kai kartu su publikuotu straipsniu viešai skelbiamos recenzentų pastabos, autorių atsakymai ir kartais redakciniai sprendimai. Tokia praktika leistų skaitytojams susipažinti ne tik su galutiniu mokslinio tyrimo rezultatu, bet ir su argumentais, kuriais remiantis jis buvo vertinamas bei tobulinamas.
Prisipažinsiu, kad skaitydama kai kurias savo rankraščių recenzijas ne kartą pagalvojau: ar recenzentai būtų taip pat formulavę savo pastabas, jei būtų žinoję, kad jas galės perskaityti ne tik autoriai ir redaktorius, bet ir visa akademinė bendruomenė?
Nežinau atsakymo. Tačiau man atrodo, kad recenzavimo skaidrumas galėtų paskatinti atsakingiau formuluoti kritiką, aiškiau pagrįsti vertinimus ir atskirti mokslinius argumentus nuo asmeninių nuostatų.
Atvirumas, žinoma, savaime negarantuoja geresnio recenzavimo. Jis gali ir sumažinti recenzentų norą atvirai kritikuoti, ypač mažose akademinėse bendruomenėse. Todėl recenzijų viešinimas nebūtinai turi reikšti recenzentų pavardžių atskleidimą.
Vis dėlto norėčiau matyti daugiau žurnalų, kuriuose viešai prieinamas visas mokslinis dialogas: recenzentų argumentai, autorių atsakymai ir redaktoriaus sprendimai.
Toks atvirumas suteiktų galimybę ne tik vertinti galutinę publikaciją, bet ir suprasti, kaip ji buvo tobulinama. Be to, recenzavimas taptų vertinga mokymosi medžiaga jauniems mokslininkams, kurie dažnai neturi galimybės susipažinti su tikrais recenzavimo ir atsakymų recenzentams pavyzdžiais.
Galbūt tuomet akademinis recenzavimas būtų suvokiamas ne vien kaip uždaras atrankos mechanizmas, bet ir kaip viešai matomas mokslinio žinojimo kūrimo procesas.
Ne paskutinis žodis, o mokslinis dialogas
Galiausiai mano straipsnio kelionė priminė kelis svarbius dalykus. Griežta recenzija savaime nėra nei gera, nei bloga. Jos vertę lemia argumentų pagrįstumas, gebėjimas atpažinti tikrąsias tyrimo problemas ir galimybė autoriams į kritiką prasmingai atsakyti.
Recenzentai gali nesutikti su autoriais, o autoriai – su recenzentais. Tačiau toks nesutarimas neturėtų būti laikomas kliūtimi publikuoti, jeigu abi pusės geba argumentuoti savo pozicijas.
Redaktorius šiame procese nėra vien tarpininkas. Jis turi teisę ir atsakomybę savarankiškai įvertinti recenzentų rekomendacijas, autorių atsakymus ir galutinį rankraštį.
Ir galbūt svarbiausia: recenzento vertinimas nėra galutinis sprendimas dėl mokslinio darbo vertės. Geras redaktorius ne tik rūpinasi žurnalo kokybe, bet ir geba atpažinti mokslinio darbo potencialą net tuomet, kai recenzentų vertinimai prieštaringi ar itin kritiški.
Šįkart būtent toks redakcinis dialogas padėjo mūsų tyrimui pasiekti publikavimo etapą.
O man paliko klausimą, kuris, ko gero, svarbesnis už patį priėmimo laišką: ar akademinio recenzavimo sistema pirmiausia turėtų atrinkti, kuriuos tyrimus publikuoti, ar taip pat padėti perspektyviems moksliniams darbams tapti geresniems?