Kaip „skelbk arba žlugsi“ politika pakeitė Lietuvos ir Ispanijos mokslo leidybą

Šiuolaikinė mokslo politika įtvirtino griežtą „skelbk arba žlugsi“ (angl. publish or perish) režimą. Mokslininkai skatinami publikuoti kuo daugiau straipsnių, pirmenybę teikiant aukštai vertinamiems tarptautiniams žurnalams. Nuo publikacijų skaičiaus, žurnalų kvartilių ir kitų bibliometrinių rodiklių priklauso institucijų vertinimas, mokslo finansavimas ir akademinė karjera.

„Skelbk arba žlugsi“ sistemoje svarbiau tampa ne tai, ką mokslininkas atrado, bet tai, kur jo tyrimas paskelbtas. Mūsų kalbinti tyrėjai pasakojo, kad žurnalo kvartilis kartais daug svarbesnis už paties tyrimo reikšmę, o ir pati vertinimo sistema praktiškai neskatina mokslininkų paaiškinti paprastais žodžiais, kuo jų darbai svarbūs visuomenei.

Vis dėlto kaip toks vertinimo režimas veikia pačių valstybių mokslo leidybos sistemas? Naujausiame tyrime, atliktame kartu su prof. Eduardu Aibaru ir publikuotame Oksfordo universiteto leidyklos žurnale Research Evaluation, palyginome Lietuvos ir Ispanijos mokslo sistemas, pasaulinėje mokslo sistemoje užimančias tarpinę padėtį tarp mokslo centro ir periferijos. Analizavome 2004–2024 m. Web of Science duomenis ir atlikome 28 pusiau struktūruotus interviu su abiejų šalių mokslininkais.

Tyrimas atskleidė, kad panašų spaudimą patiriantys Lietuvos ir Ispanijos mokslininkai pasirinko skirtingas, tačiau abiem atvejais racionalias publikavimo strategijas. Šiuos skirtumus paaiškina ne vien individualūs tyrėjų sprendimai. Juos lemia nacionalinė mokslo vertinimo politika ir kokią vietą šalies mokslo leidybos infrastruktūra užima mokslo tyrimų sklaidoje.

Lietuvoje nacionalinė leidybos infrastruktūra praranda vertę

Lietuvoje dešimtmečius vykdyta kiekybinė mokslo vertinimo politika finansiškai skatino institucijas, o per jas – ir mokslininkus, rinktis aukštų kvartilių užsienio žurnalus. Tuo tarpu nacionaliniuose žurnaluose paskelbtos publikacijos palaipsniui prarado vertę.

Kiekybinio mokslo vertinimo padariniai aiškiai matomi Web of Science duomenyse. Lietuvos leidėjų žurnaluose 2008 m. pasirodė 52 proc. visų šalies publikacijų, o jų dalis 2024 m. tesiekė 7 procentus.

Tai nereiškia, kad Lietuvos mokslo žurnalai išnyko. Daugelis jų tebėra leidžiami universitetų ir kitų valstybės institucijų lėšomis bei indeksuojami tarptautinėse duomenų bazėse. Tik Lietuvos mokslininkai juose publikuojasi vis rečiau.

Siekdami išlikti tarptautinėse duomenų bazėse ir užsitikrinti pakankamą publikacijų srautą, daugelis Lietuvos mokslo žurnalų perėjo prie anglų kalbos ir vis labiau orientavosi į užsienio autorius bei tarptautinę auditoriją. Taip susidarė paradoksali padėtis: Lietuvos valstybė ir universitetai finansuoja nacionalinę mokslo leidybos infrastruktūrą, bet Lietuvos mokslo vertinimo sistema skatina mokslininkus rinktis užsienio leidėjų žurnalus, o vietoje jų skelbiami užsienio mokslininkų straipsniai.

Dėl to nacionalinė mokslo žurnalų infrastruktūra fiziškai išliko, tačiau buvo sistemiškai stumiama į Lietuvos mokslo vertinimo ir tyrėjų pripažinimo sistemos paraštes. Šis procesas išsamiau nagrinėjamas kitame 2026 m. tyrime. Taigi Web of Science duomenų bazėse indeksuojami Lietuvos leidėjų žurnalai vis mažiau naudojami šalies mokslininkų tyrimams skleisti.

Kodėl MDPI atsidūrė mūsų tyrimo centre?

Mūsų tyrimas nebuvo iš anksto sumanytas kaip MDPI leidyklos analizė. Pradėjome nuo platesnio klausimo – kaip Lietuvos ir Ispanijos mokslo vertinimo sistemos bei nacionalinė leidybos infrastruktūra veikia mokslininkų publikavimo strategijas.

Tačiau, suskirsčius 2004–2024 m. Web of Science indeksuotas abiejų šalių publikacijas pagal jų žurnalų leidėjus, MDPI itin ryškiai išsiskyrė Lietuvos duomenyse. Dar 2018 m. šios leidyklos žurnaluose pasirodė 6 proc. visų Lietuvos publikacijų, 2020 m. – 19 proc., o 2022 m. – jau 31 procentas. Nors vėliau ši dalis šiek tiek sumažėjo, 2024 m. MDPI vis dar teko 26 proc. visų Web of Science indeksuotų Lietuvos publikacijų. Tai buvo gerokai daugiau negu bet kurio kito atskiro leidėjo dalis.

 

 

Toks spartus vienos leidyklos iškilimas buvo pernelyg ryškus, kad jį būtų galima laikyti atsitiktiniu daugelio individualių mokslininkų pasirinkimų sutapimu. Duomenys vertė klausti, kodėl Lietuvos mokslininkai taip greitai ir tokiu mastu pasirinko būtent šios leidyklos žurnalus.

Kaip vertinama MDPI leidykla?

MDPI – Šveicarijoje įsikūrusi komercinė atvirosios prieigos leidykla. Jos žurnaluose paskelbtus straipsnius galima laisvai skaityti internete, tačiau už publikavimą paprastai imamas mokestis. Jį gali padengti autoriai, universitetai arba mokslinių tyrimų projektai. MDPI leidžia daug įvairių mokslo sričių žurnalų, rengia tūkstančius teminių numerių ir siūlo palyginti greitą bei lengvai prognozuojamą recenzavimo ir publikavimo procesą.

Tarptautinė akademinė bendruomenė dėl MDPI yra ryškiai susiskaldžiusi. Vieni mokslininkai šią leidyklą griežtai kritikuoja ir vadina problemiška ar net „grobuoniška“. Kritikams abejonių kelia jos augimo tempas, teminių numerių gausa ir recenzavimo kokybė. Kiti tyrėjai vertina MDPI žurnalų prieinamumą, trumpus recenzavimo bei publikavimo terminus ir tai, kad daugelis jų indeksuojami tarptautinėse duomenų bazėse.

Net kai kurie skeptiškai nusiteikę tyrėjai ir toliau publikuojasi MDPI žurnaluose, nors apie šias publikacijas kalba nenoriai arba stengiasi nuo jų atsiriboti. Taigi mokslininkų požiūris į MDPI leidyklą ir jų faktinis publikavimo elgesys ne visuomet sutampa.

Šis atotrūkis tarp mokslininkų požiūrio ir faktinio publikavimo elgesio leido suprasti, kad MDPI augimo nepaaiškinsime vien jos verslo modeliu ar publikacijų skaičiais. Todėl nesiekėme nuspręsti, kuri akademinės bendruomenės pusė yra teisi, ar paskelbti galutinį nuosprendį visai leidyklai. Kėlėme kitą klausimą: kokios nacionalinės sąlygos sukuria tokio leidybos kanalo paklausą ir kodėl ta pati leidykla Lietuvos bei Ispanijos mokslo sistemose atlieka skirtingą funkciją?

„Skelbk vis daugiau, kad gautum tiek pat“

Publikacijų lenktynių toną Lietuvoje pirmiausia uždavė formalusis (kasmetinis) universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) ir meno veiklos vertinimas. Jo metu mokslo darbams nustatomi įverčiai – paprasčiau tariant, taškai, pagal kuriuos paskirstoma dalis valstybės bazinio finansavimo.

Universitetai ir mokslinių tyrimų institutai šią vertinimo logiką perkėlė į savo vidines sistemas – mokslininkų karjeros reikalavimus, veiklos vertinimą ir finansines paskatas. Taip institucijoms taikomas spaudimas pasiekė kiekvieną mokslininką.

Vertinimo taisyklės nustato, kiek taškų institucija gali surinkti už savo mokslininkų publikacijas. Vieno taško vertę lemia paprasta dalyba: valstybės mokslui skirto finansavimo dalis padalijama iš visų surinktų taškų. Vadinasi, savo padėtį institucija gali pagerinti tik vienaip – surinkusi daugiau taškų nei kitos. Tik bėda ta, kad bendra šiam tikslui skiriama suma neauga kartu su publikacijų gausa.

Todėl visai sistemai pateikiant vis daugiau publikacijų, didėja bendras taškų skaičius, o vieno taško finansinė vertė mažėja. Kartu nuvertėja ir kiekvienas papildomas mokslo rezultatas.

Taip užsidaro ratas, kurį mokslo ir studijų institucijos suka vis greičiau. Mokslininkams tenka publikuoti vis daugiau ne todėl, kad jų institucijos gautų gerokai daugiau lėšų, o todėl, kad jos neprarastų to, ką jau turi. Vos vienai institucijai surinkus daugiau taškų, kitos priverstos vytis. Galiausiai straipsnių pagausėja visoje sistemoje, bet ilgalaikio pranašumo neįgyja nė viena.

Tokiose lenktynėse gali nukentėti svarbiausia – tyrimų turinys, kokybė ir nauda visuomenei. Mokslininkai skatinami vieną tyrimą skaidyti į kelias publikacijas, o žurnalus rinktis pagal tai, kiek taškų jie gaus ir kaip greitai priims straipsnį. Iš esmės sistema verčia skelbti vis daugiau vien tam, kad gautum tiek pat.

Nacionaliniams tyrimams – tarptautiniai barjerai

Interviu atskleidė, kad Lietuvos mokslininkams – ypač socialinių ir humanitarinių sričių atstovams – nelengva prasibrauti į prestižinius Vakarų žurnalus su nacionalinėms problemoms skirtais tyrimais. Mažos šalies kontekstas įtakingų žurnalų redaktoriams ir recenzentams neretai atrodo pernelyg lokalus, sunkiai suvokiamas ar menkai aktualus tarptautinei auditorijai.

Tenka įveikti ne tik kalbos, bet ir kultūros bei teorijos barjerą. Mokslininkui maža rašyti akademine anglų kalba – savo argumentus jis turi pritaikyti prie Vakarų akademinių tradicijų, teorinių sistemų ir madingų temų.

Kai kurie interviu dalyviai pasakojo, kad jų nacionalinio konteksto tyrimai būdavo atmetami kaip nepakankamai reikšmingi. O kitomis teorinėmis tradicijomis grįstus argumentus recenzavimo metu tekdavo švelninti ar derinti prie vyraujančių požiūrių.

Ši tendencija palieka ir gilesnį pėdsaką. Užsienio žurnaluose angliškai paskelbti Lietuvos tyrimų rezultatai lieka sunkiai pasiekiami lietuviškai studijuojantiems studentams, verslininkams, bendruomeninių iniciatyvų kūrėjams ir kitiems žingeidiems žmonėms. Svetima kalba, net ir atvirosios prieigos straipsnyje, gali užkirsti kelią suprasti ir pritaikyti sukurtas žinias.

Taip siaurėja galimybės ne tik tirti ir aprašyti Lietuvai svarbias problemas, bet ir grąžinti tų tyrimų vaisius visuomenei. Silpsta mokslo ir visuomenės ryšys, o kartu – ir pati lietuviška mokslo kalba. Vis rečiau kuriama ir vartojama socialiniams bei humanitariniams mokslams būtina terminija, sparčiai traukiasi akademinis diskursas gimtąja kalba.

Lietuvoje MDPI tapo sisteminiu pakaitalu

Nacionaliniams žurnalams praradus vertę, o tradiciniams Vakarų žurnalams laikant aukštai iškeltą kartelę, Lietuvos mokslininkai ėmė dairytis kitų prieinamesnių tarptautinių leidėjų ir jų žurnalų.

Interviu padėjo atskleisti sistemines priežastis, dėl kurių Lietuvos tyrėjams MDPI virto ypač patraukliu publikavimo kanalu. Leidykla pasiūlė būtent tai, ko reikėjo į užsienio žurnalus orientuotos vertinimo sistemos veikiamiems mokslininkams ir jų institucijoms: daugybę indeksuojamų žurnalų, didžiulę teminių numerių pasiūlą, palyginti trumpus ir nuspėjamus recenzavimo bei publikavimo terminus, o svarbiausia – lengviau pasiekiamą kelią į vertinimo sistemoje pripažįstamą tarptautinę publikaciją.

Todėl Lietuvos mokslininkams MDPI tapo ne paprastu leidybos portfelio papildymu, o sisteminiu nacionalinių žurnalų pakaitalu. Tai nereiškia, kad MDPI fiziškai pakeitė Lietuvos mokslo žurnalus. Ji perėmė jų anksčiau atliktą funkciją – suteikti Lietuvos mokslininkams pasiekiamą kelią į vertinimo sistemoje pripažįstamą publikaciją.

Ši priklausomybė turi ir finansinę kainą. Už publikavimą MDPI žurnaluose reikia mokėti nemažus mokesčius, kuriuos gali padengti universitetai ir mokslo institutai, mokslinių tyrimų projektai arba patys autoriai. Taigi dalis ir taip ribotų Lietuvos mokslui skirtų lėšų atitenka užsienio komercinei leidyklai, nors šalyje tuo pat metu valstybės ir universitetų lėšomis išlaikoma sava mokslo žurnalų leidybos infrastruktūra.

Publikavimo mokesčiai anksčiau aprašytas lenktynes dar ir pabrangina. Universitetų bei mokslinių tyrimų projektų lėšomis sumokama už publikavimo paslaugas, o paskelbti straipsniai vėliau paverčiami taškais varžantis dėl riboto valstybės finansavimo.

Viešosiomis lėšomis pirmiausia sukuriama publikacijų paklausa, o vėliau tomis pačiomis lėšomis apmokamos užsienio komercinių leidėjų paslaugos.

Ispanijoje MDPI – papildomas publikavimo kanalas

Ispanijos mokslininkai taip pat jaučia stiprų spaudimą skelbtis aukštesnių kvartilių tarptautiniuose žurnaluose. Kiekybiniai rodikliai gerokai lemia jų karjerą, pripažinimą ir finansavimą, tad ir Ispanijoje publikacijų MDPI bei kitų stambių atvirosios prieigos leidyklų žurnaluose sparčiai pagausėjo.

 

Vis dėlto Ispanija, priešingai nei Lietuva, išsaugojo didelę ir gana atsparią nacionalinę leidybos infrastruktūrą. Ją sudaro universitetų ir mokslo draugijų leidžiami žurnalai, o ispanų kalba atveria duris į platesnę Lotynų Amerikos akademinę erdvę. Be to, Ispanijos vertinimo sistema išliko pakankamai lanksti, tad bent dalis nacionalinių žurnalų neprarado akademinės vertės ir mokslininkų karjerai.

Todėl Ispanijos mokslininkai turi didesnį pasirinkimą nei jų kolegos Lietuvoje. Ispanai gali rinktis iš prestižinių tarptautinių komercinių žurnalų, nacionalinių ir regioninių leidinių bei naujų stambių atvirosios prieigos leidyklų.

MDPI leidyklos žurnalai Ispanijos sistemoje tapo dar viena pragmatiškai pasirenkama galimybe – mokslininkų leidybos portfelio papildymu, o ne nacionalinės infrastruktūros pakaitalu.

Ta pati leidykla – skirtinga funkcija

Tai viena svarbiausių mūsų tyrimo išvadų: ta pati leidykla skirtingose nacionalinėse mokslo sistemose gali atlikti nevienodą vaidmenį. Todėl vertinant tokias leidyklas kaip MDPI neužtenka klausti, ar jos geros, blogos, „grobuoniškos“ ar patikimos. Kur kas svarbiau klausti, kokią funkciją jos atlieka konkrečioje mokslo sistemoje ir kodėl mokslininkams jų apskritai prireikia.

Ispanijoje MDPI tapo vienu iš kelių publikavimo kanalų – leidybos portfelio papildymu. Lietuvoje ji užpildė spragą, atsivėrusią mokslo vertinimo politikai nustūmus nacionalinius žurnalus į paraštes, ir todėl virto sisteminiu nacionalinių žurnalų pakaitalu.

Šis skirtumas rodo, kad stambių atvirosios prieigos leidyklų augimą lemia ne vien jų verslo modeliai. Jų paslaugų paklausą kuria ir mokslo vertinimo sistemos, reikalaujančios vis daugiau publikacijų indeksuojamuose, aukštų kvartilių užsienio žurnaluose.

Todėl tokia didelė MDPI dalis Lietuvos mokslo rezultatuose nėra vien atskirų mokslininkų pasirinkimų padarinys. Ją sistemiškai augina tarpusavyje susijusios valstybės finansavimo, institucinio vertinimo ir asmeninės akademinės karjeros paskatos.

Lietuvos atvejis atskleidžia nenumatytas mokslo tarptautiškumo skatinimo pasekmes. Nustūmus nacionalinius žurnalus į paraštes, Lietuvos mokslas pasuko ne vien į prestižinius Vakarų leidinius – kartu sustiprėjo ir šalies mokslininkų priklausomybė nuo saujelės užsienio komercinių leidėjų.

Mūsų tyrimas leidžia išskirti tris tarpusavyje susijusias sąlygas, lemiančias nacionalinės mokslo sistemos atsparumą:

• kaip mokslo vertinimo politika traktuoja nacionalinę leidybą;
• ar šalis turi gyvybingą, akademinės bendruomenės valdomą leidybos infrastruktūrą;
• ar mokslininkai gali rinktis ne vien iš tarptautinių, bet ir iš skirtingo tipo publikavimo kanalų – tarptautinių, regioninių ir nacionalinių.

Trečioji sąlyga dažnai suprantama klaidingai. Pasirinkimo laisvė – tai ne keliolika tarptautinių komercinių leidėjų, iš kurių renkasi mokslininkas, o galimybė derinti skirtingus ratus: tarptautinį, kalbinį regioninį ir nacionalinį. Ispanijai regioninį ratą atveria ispanų kalba ir plati Lotynų Amerikos erdvė – Lietuva tokio kalbinio buferio neturi, todėl jai savas nacionalinis kanalas dar svarbesnis. Ypač socialiniams ir humanitariniams mokslams, tiriantiems konkrečios šalies visuomenę, teisę ar kultūrą, jis neretai yra vienintelė vieta, kur toks tyrimas randa deramą auditoriją.

Ko Lietuvos mokslo politika galėtų pasimokyti?

Tvari nacionalinė leidybos infrastruktūra netrukdo mokslo tarptautiškumui. Priešingai – ji suteikia mokslininkams daugiau pasirinkimo, padeda išlaikyti mokslo sistemos savarankiškumą ir mažina priklausomybę nuo pavienių leidėjų ar vieno publikavimo modelio.

Ne mažiau svarbu, kas tą infrastruktūrą valdo. Universitetų, mokslo draugijų ir pačios akademinės bendruomenės leidžiami žurnalai gali būti tvarkomi pagal šalies mokslo ir visuomenės poreikius: bendruomenė pati nusistato jų prioritetus, kokybės reikalavimus, kalbos ir finansavimo principus. Investicijos į tokią infrastruktūrą stiprina vietos kompetencijas ir kuria ilgalaikę vertę visai mokslo sistemai.

Priklausomybė nuo užsienio leidėjų reiškia ne tik mažesnę kontrolę – Lietuvos mokslo ir studijų institucijos bei mokslo tyrimų projektai dalį savo ir taip ribotų lėšų turi atiduoti publikavimo mokesčiams.

Šie klausimai ypač aktualūs socialiniams ir humanitariniams mokslams, kurių vertė dažnai matuojama ne vien tarptautiniu citavimu, bet ir gebėjimu analizuoti konkrečios visuomenės, teisės, ekonomikos, švietimo, kultūros bei viešojo valdymo problemas.

Todėl tikrasis pasirinkimas yra ne tarp nacionalinio ir tarptautinio mokslo. Turime apsispręsti kitaip: ar patys valdome bent dalį savo mokslo komunikacijos infrastruktūros, investuojame į jos kokybę ir sudarome mokslininkams sąlygas tirti valstybei svarbias problemas, ar vis labiau atsiduodame valiai išorinių komercinių leidėjų, kuriems tenka ir dalis Lietuvos mokslui skirtų lėšų.

Juk mokslo vertinimo politika lemia ne tik tai, kur skelbiami Lietuvos mokslininkų darbai. Ji lemia, kas valdo šalies mokslinės komunikacijos infrastruktūrą, kokie tyrimai apskritai išvysta dienos šviesą ir kam galiausiai atitenka mokslui skirtos lėšos.

 

Plačiau apie tyrimus

Visą šiame tinklaraščio įraše pristatomą Lietuvos ir Ispanijos palyginamąjį tyrimą skaitykite moksliniame straipsnyje:

Dagienė, E., & Aibar, E. (2026). Publishing infrastructures in the semi-periphery: How research assessment shapes the research output of Spain and Lithuania. Research Evaluation, 35, rvag042. https://doi.org/10.1093/reseval/rvag042

Tinklaraščio įraše taip pat remiuosi ankstesniu Lietuvos mokslo vertinimo politikos tyrimu:

Dagienė, E., Larivière, V., Dix, G., & Waltman, L. (2026). Incentivising, excluding, and enduring: Insular policy feedback in Lithuanian research assessment. Science and Public Policy, scaf093. https://doi.org/10.1093/scipol/scaf093