Kai institucijos tyli, pasakojimą kuria kiti: magistro tyrimas apie sprogstamųjų siuntų incidentus

Kai institucijos tyli, informacijos poreikis niekur nedingsta. Atsakymų visuomenė pradeda ieškoti kitur, o viešojoje erdvėje ima rastis skirtingos įvykio versijos. Hibridinių grėsmių sąlygomis toks informacijos vakuumas gali sudaryti palankias sąlygas ir dezinformacijai.

Būtent šį reiškinį savo magistro darbe tyrė mano studentė Urtė Kudrevičiūtė iš Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto. Savo tyrime „Informacinio vakuumo formavimasis ir jo poveikis žiniasklaidos diskursui: „DHL“ incidento Lietuvoje analizė“ Urtė pasirinko konkretų atvejį – iš Lietuvos išsiųstas siuntas su sprogstamaisiais-padegamaisiais užtaisais, sukėlusias incidentus keliose Europos valstybėse. Ji siekė išsiaiškinti, kaip institucijų komunikacijos trūkumas paveikė tai, kas ir kaip apie šiuos įvykius buvo kalbama Lietuvos žiniasklaidoje.

Kaip vadovė, stebėjau šio tyrimo kelią nuo pat idėjos užuomazgos. Urtė pati pasirinko šią jautrią ir sudėtingą temą, savarankiškai įsigilino į teorinę literatūrą ir atliko itin kruopščią empirinę analizę. Man beliko nukreipti jos akademinį smalsumą tinkama linkme ir stebėti, kaip formuojasi savarankiškas, analitiškai stiprus ir praktiškai pritaikomas mokslinis darbas.

49 dienos tylos: kas nutinka, kai institucijos nekomunikuoja?

Urtė savo atvejo analizei pasirinko 2024 m. iš Lietuvos išsiųstų siuntų su sprogstamaisiais-padegamaisiais užtaisais atvejį. Pirmoji siunta detonavo liepos 20 d. Leipcigo oro uoste, antroji – liepos 21 d. „DPD“ vilkike Lenkijoje, o trečioji – liepos 22 d. „DHL“ sandėlyje Birmingeme. Ketvirtoji, taip pat gabenta į Lenkiją, dėl techninio gedimo nesuveikė ir buvo perimta pareigūnų. Tačiau Lietuvos viešojoje erdvėje ši istorija prasidėjo gerokai vėliau – pirmoji publikacija pasirodė tik rugpjūčio 30 d.

Tą pačią dieną žurnalistai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Nacionalinį krizių valdymo centrą ir Valstybės saugumo departamentą. Tačiau šios institucijos atsisakė komentuoti, nurodė negalinčios pateikti informacijos arba apsiribojo minimaliu atsaku. Aiškus oficialus patvirtinimas pasirodė tik po 49 dienų – spalio 18 d. Generalinė prokuratūra pirmą kartą viešai patvirtino, kad Lietuvoje vykdomas tyrimas.

Būtent šis 49 dienų laikotarpis ir tapo Urtės tyrimo centru. Ji nagrinėjo ne vien dezinformaciją ar pavienius melagingus teiginius, bet ir daug įdomesnį klausimą: kas vyksta su visu žiniasklaidos diskursu, kai institucijos nepakankamai patenkina visuomenės informacijos poreikį?

Naudodamasi „Mediaskopo“ duomenų baze, Urtė atrinko ir išanalizavo 71 Lietuvos žiniasklaidos straipsnį, paskelbtą nuo 2024 m. rugpjūčio 30 d. iki lapkričio 8 d. Kiekvieną tekstą ji kodavo pagal penkias kategorijas: informacinio vakuumo stadiją, informacijos sutrikimo požymius, pagrindinį informacijos šaltinį, institucijų citavimą ir diskurso toną.

Rezultatai leido jai pasiūlyti penkių žingsnių informacinio vakuumo mechanizmą – kitaip tariant, parodyti, kas žingsnis po žingsnio vyksta viešojoje erdvėje, kai institucijos ilgą laiką nekomunikuoja.

1. Vakuumo sukurta eksternalizacija – pasakojimą pradeda kurti kiti. Lietuvos institucijoms tylint, pirmąsias įvykio versijas formuoja užsienio šaltiniai, žurnalistai ir ekspertai.
2. Sutrikimo amplifikacija – daugėja nepatvirtintos informacijos. Informacijos trūkumas sudaro sąlygas plisti nepatvirtintiems faktams ir skirtingoms įvykio interpretacijoms. Eskalacijos stadijoje visi 24 analizuoti tekstai turėjo informacijos sutrikimo požymių, o 70,8 proc. – klaidinančios informacijos požymių.
3. Tono funkcinė kompensacija – žiniasklaida užpildo institucijų paliktą spragą. Žurnalistai ne tik informuoja, bet ir perspėja apie galimas grėsmes bei pradeda vertinti pačią valstybės komunikaciją.
4. Naratyvo perėmimas – institucijos į pokalbį įsitraukia jau pavėlavusios. Kai jos pagaliau pradeda komunikuoti, pagrindinės įvykio versijos jau būna suformuotos kitų. Institucijoms lieka jas patvirtinti, paneigti arba papildyti, tačiau jos jau nebėra pirminės pasakojimo kūrėjos.
5. Tęstinė struktūrinė deformacija – tylos pasekmės išlieka ir institucijoms pradėjus kalbėti. Anksčiau susiformavusios įvykio versijos iš karto neišnyksta, o nauji prieštaringi pasakojimai gali vėl sukelti neaiškumą.

Taigi Urtės tyrimas parodė gana paprastą, bet svarbų dalyką: institucijų tyla nereiškia, kad apie įvykį niekas nekalbės. Priešingai – atsiradusią informacijos spragą užpildo kiti šaltiniai, formuojasi skirtingos įvykio versijos, o institucijoms vėliau susigrąžinti pasakojimo kontrolę tampa gerokai sunkiau. Būtent tai ir paaiškina, kodėl 49 dienų tyla šiame tyrime svarbi ne tik kaip ilgas laiko tarpas – ji pakeitė tai, kas formavo pasakojimą apie įvykį ir kaip tas pasakojimas vystėsi.

Penki skirtingi pasakojimai apie tuos pačius įvykius

Dar viena labai įdomi Urtės analizės dalis – ji atsekė, kokie pasakojimai apie įvykius formavosi ir kaip jie keitėsi 49 dienų informacinio vakuumo sąlygomis. Šiuos pasakojimus Urtė analizavo kaip naratyvus ir išskyrė penkis pagrindinius.

Faktinio pranešimo naratyvas (N1). Pirmasis pasakojimas buvo gana neutralus – iš Lietuvos išsiųsti padegamieji užtaisai pasiekė „DHL“ logistikos centrus Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje. Tačiau svarbu tai, kad pirmąją informaciją apie su Lietuva susijusius incidentus pateikė ne Lietuvos institucijos. Lietuvos žiniasklaida rėmėsi užsienio institucijų ir žiniasklaidos pateikiama informacija.

Pavienio veikėjo atakos naratyvas (N2). Trūkstant patvirtintos informacijos, rugsėjo pradžioje Lietuvos ekspertai ir politikai svarstė vieną iš galimų paaiškinimų – kad tai galėjo būti pavienio asmens veiksmai. Ši versija viešojoje erdvėje išsilaikė ilgiau nei 60 dienų ir praktiškai išnyko tik lapkričio 5 d., kai buvo aiškiai patvirtinta Rusijos karinės žvalgybos operacijos versija.

Rusijos sabotažo operacijos naratyvas (N3). Ši versija atsirado tą pačią dieną kaip ir pavienio veikėjo versija – rugsėjo 3 d. Tačiau toliau jų keliai išsiskyrė. Pavienio veikėjo versija palaipsniui silpnėjo, o Rusijos sabotažo versija stiprėjo, nes atsirado vis daugiau ją pagrindžiančios informacijos iš tarptautinių institucijų ir tiriamosios žurnalistikos. Prezidentūros vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys lapkričio 5 d. viešai įvardijo Rusijos karinę žvalgybą kaip šių operacijų šaltinį.

Institucijų nutylėjimo naratyvas (N4). Šis pasakojimas man atrodo vienas įdomiausių atradimų Urtės darbe, nes dėmesys čia nukrypo nuo pačių „DHL“ siuntų incidentų į valstybės komunikaciją. Žiniasklaida pradėjo klausti, kodėl apie su Lietuva susijusią nacionalinio saugumo grėsmę visuomenė sužino iš užsienio šaltinių ir kodėl Lietuvos institucijos taip ilgai nepateikia aiškesnės informacijos. Kitaip tariant, pats informacinis vakuumas tapo atskira naujiena.

Rusijos kontrnaratyvas (N5). Lietuvos žiniasklaidą lapkričio 8 d. pasiekė ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos pozicija. Rusija neigė savo dalyvavimą, o kaltinimus sabotažu vadino nepagrįstais ir politiškai motyvuotais. Taigi net ir po oficialių patvirtinimų atsirado jiems prieštaraujanti įvykių versija. Lietuvos institucijos į ją nereagavo.

Šie penki naratyvai nebuvo tiesiog penkios skirtingos nuomonės apie tą patį įvykį. Urtė parodė, kaip jie keitėsi laikui bėgant: pavienio veikėjo versija ilgainiui išnyko, Rusijos sabotažo versija, gaudama vis daugiau patvirtinimų, tapo pagrindine, o užsitęsusi institucijų tyla pati virto atskira žiniasklaidos tema. Galiausiai atsiradęs Rusijos kontrnaratyvas vėl įnešė neapibrėžtumo į jau gerokai aiškesnį įvykių vaizdą. Taigi informacinio vakuumo metu keitėsi ne tik tai, kiek buvo žinoma apie incidentus, – keitėsi ir pats jų paaiškinimas.

Kai tylima per ilgai: ką šis tyrimas parodo valstybės institucijoms?

Man bene stipriausia Urtės darbo išvada yra labai paprasta: kai institucijos tyli, viešoji erdvė nelaukia. Informacijos spragą užpildo kiti šaltiniai ir jų pateikiamos įvykių versijos.

Institucijoms pradėjus komunikuoti spalio 18 d., jų citavimas žiniasklaidoje šoktelėjo nuo 29,2 iki 97,1 proc. Tačiau tai nereiškė, kad jos tapo pagrindinėmis pasakojimo apie įvykius kūrėjomis. Per visą tiriamąjį laikotarpį institucijos nė karto netapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Kitaip tariant, būti dažnai cituojamam ir formuoti pasakojimą nėra tas pats.

Dar daugiau – net sprendimo stadijoje 37,1 proc. tekstų išliko informacijos sutrikimo požymių. Vadinasi, pradėjus komunikuoti neįmanoma paprasčiausiai „atsukti laiko atgal“ ir panaikinti visko, kas informacinio vakuumo metu jau spėjo susiformuoti.

Todėl Urtė pateikia labai konkrečias rekomendacijas valstybės institucijoms. Viena svarbiausių – hibridinių incidentų atveju nustatyti 72 valandų ribą: per tiek laiko nuo pirmosios viešos publikacijos visuomenei turėtų būti bent minimaliai patvirtinta, kad incidentas yra tiriamas, net jeigu išsamesnės informacijos dėl tyrimo slaptumo tuo metu pateikti negalima.

Kita svarbi rekomendacija – atskirti du skirtingus dalykus: „negaliu atskleisti tyrimo informacijos“ ir „negaliu komunikuoti“. Institucija gali neatskleisti operatyvinių detalių, tačiau kartu patvirtinti, kad situacija jai žinoma, kad ji tiriama ir kad visuomenė bus informuojama, kai tik tai bus įmanoma.

Kodėl didžiuojuosi šiuo darbu

Didžiuojuosi Urtės parengtu magistro darbu. Man jis vertingas ne vien dėl pasirinktos aktualios temos. Urtė sugebėjo iš konkretaus Lietuvos atvejo atskleisti gerokai platesnį krizės komunikacijos mechanizmą ir, svarbiausia, jį pagrįsti empiriniais duomenimis.

Jos tyrimas labai aiškiai parodo: krizės metu informacinė tyla nėra neutrali. Kol institucijos tyli, pasakojimas apie krizę vis tiek kuriamas – tik jį kuria kažkas kitas.

 

Norintiems sužinoti daugiau.
Oficialią ir vėliau atnaujintą informaciją apie iš Lietuvos išsiųstas siuntas, įvykdytus incidentus ir teisėsaugos tyrimo rezultatus galima rasti 2026 m. kovo 6 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros pranešime.

 

💡 Kitas tyrimas apie komunikacijos ir naratyvų mechanizmus
Sukurti įtikinamą pasakojimą galima ne tik per informacinį vakuumą, bet ir pasitelkiant specifines struktūras. Skaitykite apie Dovilės Kriaučiūnės magistro tyrimą: Kaip atpažinti sąmokslo naratyvą?