Kaip atpažinti sąmokslo naratyvą?

Vienas maloniausių darbo vadovo momentų – matyti studentus, pasirenkančius ne patogias, o aktualias, sudėtingas ir visuomenei svarbias tyrimų temas. Būtent tokį kelią pasirinko Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto studentė Dovilė Kriaučiūnė. Jos baigiamasis magistro darbas „Sąmokslo naratyvų struktūra ir funkcijos politinėje komunikacijoje: Lietuvos žiniasklaidos turinio analizė“ nagrinėja reiškinį, kuris pastaraisiais metais tapo neatsiejama viešosios komunikacijos dalimi: nuo krizinių situacijų valdymo iki kasdienių diskusijų viešojoje erdvėje.

Lydėjau šį tyrimą nuo pirmųjų idėjų iki paskutinio rankraščio sakinio. Tai buvo vienas tų retų atvejų, kai baigiamasis darbas perauga studijų užduoties ribas ir tampa pradžia idėjai, kuri gali būti plėtojama ir kituose tyrimuose. Jame atsirado ne tik atsakymai į konkretų tyrimo klausimą, bet ir metodinis įrankis, kurį, tikiu, bus galima pritaikyti analizuojant įvairius viešosios komunikacijos tekstus.

Nuo „kuo tikime“ prie „kaip mus įtikina“

Pandemija, karas Ukrainoje, vakcinų diskusijos, rinkimai – pastaraisiais metais sąmokslo naratyvai tapo neatsiejama viešosios komunikacijos dalimi. Ilgą laiką jie buvo laikomi keistuolių ar visuomenės paribiuose veikiančių grupių reiškiniu. Šiandien akivaizdu, kad jie persikėlė į politinius debatus, tradicinę žiniasklaidą ir socialinius tinklus.

Dauguma mokslinių tyrimų siekia atsakyti į klausimą, kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis. Vieni ieško psichologinių priežasčių, kiti analizuoja dezinformacijos sklaidą ar socialinių tinklų įtaką. Dovilė pasirinko kitą perspektyvą – ne kuo tikime, o kaip mus įtikina. Kitaip tariant, ją domino ne auditorijos įsitikinimai, o tai, kaip konstruojamas įtikinamas sąmokslo naratyvas.

Toks požiūris leidžia atsitraukti nuo žmonių vertinimo ir sutelkti dėmesį į pačią komunikaciją. Kokiais argumentais kuriamas pasitikėjimas? Kaip pasakojime atsiranda „slaptas planas“, aiškus kaltininkas ar nepasitikėjimas institucijomis? Kodėl vieni pasakojimai atrodo įtikinami, o kiti – ne?

Analizuodama mokslinę literatūrą, Dovilė parodė, kad sąmokslo naratyvai, nepaisant skirtingų laikotarpių ar temų, remiasi stebėtinai panašia logika. Sudėtingi visuomeniniai procesai aiškinami paprasta schema: už įvykių slypi slaptas planas, egzistuoja aiškus kaltininkas, o viešai pateikiama informacija neva slepia tikrąją tiesą.

Įdomu tai, kad tokia pasakojimo struktūra nėra nauja. Panašūs naratyvai aptinkami įvairiais istorijos laikotarpiais: nuo Viduramžių maro aiškinimų ar raganų medžioklių iki šiuolaikinių pandemijų, geopolitinių konfliktų ir kitų visuomenės krizių. Keičiasi veikėjai ir aplinkybės, bet pats naratyvo modelis išlieka stulbinamai panašus.

Kodėl šie pasakojimai tokie paveikūs? Literatūros analizė parodė, kad jie atliepia tris pamatinius žmogaus poreikius. Pirmiausia – norą suprasti, kas vyksta, todėl sudėtingi įvykiai paaiškinami paprasta ir aiškia istorija. Antra – norą jaustis saugiau, nes aiškus kaltininkas sukuria kontrolės iliuziją. Galiausiai – norą priklausyti grupei, kuri „žino tiesą“, priešpriešinant „mus“ ir „juos“.

Būtent todėl krizių ir didelio neapibrėžtumo laikotarpiais sąmokslo naratyvai plinta ypač lengvai. Jie ne tik siūlo alternatyvų įvykių paaiškinimą, bet ir suteikia žmonėms aiškumo, kontrolės bei bendrumo jausmą.

Šeši raktai, padedantys atpažinti sąmokslo naratyvą

Didžiausias Dovilės darbo rezultatas – ne tik teorinė analizė, bet ir jos sukurtas analitinis modelis. Perskaičiusi gausią tarptautinę ir lietuvišką mokslinę literatūrą, ji išskyrė šešis pagrindinius elementus, būdingus sąmokslo naratyvams. Kartu jie tampa tarsi šešiais raktais, padedančiais suprasti, kaip kuriamas įtikinamas pasakojimas.

1. Ar už įvykių neva slypi slaptas planas? Sąmokslo naratyvai retai priima atsitiktinumą. Juose beveik visada teigiama, kad svarbūs įvykiai buvo kruopščiai suplanuoti, o tikrieji sprendimai priimami už uždarų durų ir sąmoningai slepiami nuo visuomenės.
2. Kas paskelbiamas kaltininku? Beveik kiekviename tokiame pasakojime atsiranda aiškus „blogiukas“. Tai gali būti politinis elitas, tarptautinės organizacijos, farmacijos bendrovės, žiniasklaida ar kita grupė, kuriai priskiriama slapta galia veikti prieš visuomenės interesus.
3. Ar skatinama nepasitikėti institucijomis? Svarbus sąmokslo naratyvų bruožas – abejonės ekspertų, mokslo, žiniasklaidos ar valstybės institucijų patikimumu. Oficialūs paaiškinimai pateikiami kaip klaidinantys, slepiantys tikrąją padėtį arba sąmoningai manipuliuojantys visuomene.
4. Kokiais „įrodymais“ remiamasi? Dažnai vietoje nuoseklių argumentų pasitelkiami pavieniai pavyzdžiai, iš konteksto ištraukti faktai, retoriniai klausimai ar užuominos. Jie sukuria įtikinamumo įspūdį, nors patikimų įrodymų iš tiesų nepateikiama.
5. Kokias emocijas siekiama sukelti? Sąmokslo naratyvai dažnai apeliuoja ne tik į protą, bet ir į jausmus. Baimė, pyktis, pasipiktinimas ar neteisybės jausmas padeda sustiprinti pasakojimo poveikį ir paskatina auditoriją priimti siūlomą tikrovės aiškinimą.
6. Ką skaitytojas raginamas daryti? Dažnai pasakojimas baigiamas kvietimu veikti – „atsimerkti“, nepasitikėti oficialiais šaltiniais, skleisti „tikrąją tiesą“ ar prisijungti prie tariamai daugiau suprantančios bendruomenės.

Svarbu pabrėžti, kad nė vienas iš šių elementų savaime dar nereiškia, kad tekstas yra sąmokslo naratyvas. Tačiau kai jie ima kartotis ir jungtis į nuoseklią pasakojimo struktūrą, tikimybė gerokai padidėja.

Būtent todėl Dovilės sukurtas modelis yra toks vertingas. Kiekvienam elementui ji išskyrė konkrečius atpažinimo požymius, todėl modelis neliko vien teorine schema. Jis tapo praktišku analitiniu įrankiu, kurį galima taikyti analizuojant žiniasklaidos publikacijas, socialinių tinklų įrašus ar politinius pasisakymus.

Kai modelis testuojamas realybėje

Sukurti analitinį modelį – tik pusė darbo. Kur kas svarbiau įsitikinti, ar jis veikia analizuojant realius tekstus. Tam Dovilė pasirinko Lietuvos žiniasklaidos publikacijas, kuriose žurnalistai perteikė buvusio Seimo nario Dainiaus Kepenio viešąją komunikaciją. Būtent pandemijos laikotarpiu jo pasisakymai sulaukė didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, todėl šis atvejis tapo tinkamu pagrindu išbandyti sukurtą modelį.

Tyrimas vyko dviem etapais. Pirmiausia, remdamasi žiniasklaidos stebėsenos platformos „Mediaskopas“ duomenimis, Dovilė išanalizavo 5003 publikacijas, pasirodžiusias 2018–2025 metais. Jos parodė aiškią tendenciją – didžiausias Dainiaus Kepenio matomumas sutapo su COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Vėliau, kruopščiai atrinkusi medžiagą ir pašalinusi besidubliuojantį turinį, ji detaliai išanalizavo 78 „Delfi“ publikacijas, kuriose žurnalistai citavo arba perteikė politiko pasisakymus.

Šioje vietoje, prisipažinsiu, mane labiausiai sužavėjo ne skaičiai, o Dovilės, kaip tyrėjos, kruopštumas. Kiekvieną galimą sąmokslo naratyvo elementą ji vertino trijų pakopų skale: požymio nėra, požymis pasireiškia netiesiogiai arba požymis pasireiškia tiesiogiai. Kilus abejonių, ji rinkdavosi konservatyvesnį vertinimą, o ne bandydavo bet kokia kaina patvirtinti savo hipotezę.

Būtent todėl ir rezultatai pasirodė tokie įdomūs. Aiškūs sąmokslo naratyvų elementai nustatyti tik 15 iš 78 analizuotų publikacijų. Toks rezultatas nestebina prisiminus, kad buvo analizuojamos ne paties politiko socialinių tinklų žinutės ar kalbos, o profesionalių žurnalistų parengtos publikacijos, kuriose jo pasisakymai buvo perteikiami platesniame informaciniame kontekste.

Man atrodo, čia viena stipriausių šio darbo pusių. Dovilė neieškojo sensacingų išvadų ir nesistengė kiekviename tekste įžvelgti sąmokslo naratyvo. Priešingai – ji labai aiškiai parodė, kad kritiška nuomonė ar nepasitikėjimas valdžia savaime dar nėra sąmokslo naratyvas. Tokiu jis tampa tik tada, kai viename pasakojime ima jungtis keli modelio elementai. Analizuotose publikacijose dažniausiai kartu pasireikšdavo institucijų menkinimas, emocinė mobilizacija ir aiškaus kaltininko konstravimas.

Tyrimas taip pat leido pažvelgti į tai, kokią funkciją tokie naratyvai atlieka. Jie ne tik siūlo alternatyvų įvykių aiškinimą, bet ir silpnina pasitikėjimą oficialiais informacijos šaltiniais, kuria alternatyvią tikrovės versiją, supaprastina sudėtingus konfliktus iki priešpriešos „mes“ ir „jie“ bei skatina auditoriją tapatintis su šiuo pasakojimu.

Kuo šis darbas gali būti naudingas kiekvienam iš mūsų?

Šį tekstą rašau ne tik kolegoms mokslininkams. Norėčiau, kad kiekvienas perskaitęs šį įrašą išsineštų vieną paprastą mintį – sąmokslo naratyvus galima atpažinti, jei žinome, į ką atkreipti dėmesį. Dovilės sukurtas modelis tam puikiai tinka.

Kitą kartą skaitydami socialinių tinklų įrašą, naujienų straipsnį ar klausydamiesi politiko pasisakymo, pabandykite sau užduoti kelis paprastus klausimus:

• Ar užsimenama apie slaptą planą ar nuo visuomenės slepiamą tiesą?
• Ar ieškoma vieno aiškaus kaltininko?
• Ar skatinama nepasitikėti ekspertais, mokslu ar institucijomis?
• Ar vietoje įrodymų pateikiami pavieniai pavyzdžiai, užuominos ar retoriniai klausimai?
• Ar siekiama sukelti baimę, pyktį ar pasipiktinimą?
• Ar galiausiai raginama „atsimerkti“, nepasitikėti oficialiais šaltiniais ar skleisti „tikrąją tiesą“?

Jeigu skaitomame tekste atpažįstate bent kelis šiuos elementus, verta neskubėti su išvadomis ir paklausti savęs, kokį pasakojimą šis tekstas kuria. Tai dar nereiškia, kad skaitote sąmokslo naratyvą. Tačiau kuo daugiau šių požymių susijungia į nuoseklų pasakojimą, tuo didesnė tikimybė, kad būtent tokį naratyvą ir atpažinote.

Man atrodo, kad tai ir yra didžiausia šio modelio stiprybė. Jis padeda atskirti sąmokslo naratyvą nuo teisėtos politinės kritikos ar nuomonių įvairovės. Šis skirtumas šiandienos viešojoje erdvėje tampa vis svarbesnis.

Tikiu, kad Dovilės sukurtas modelis gali būti naudingas ne tik mokslininkams. Jį galima taikyti analizuojant kitų politikų komunikaciją, lyginant skirtingų žiniasklaidos priemonių turinį ar tiriant socialinių tinklų diskusijas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jis gali tapti praktišku medijų raštingumo įrankiu mokyklose ar universitetuose – padėti jaunam žmogui pačiam suprasti, kaip kuriami įtikinami pasakojimai ir kodėl vieni jų mus paveikia labiau nei kiti.

Kai baigiamasis darbas nėra pabaiga

Kiekvienas darbo vadovas slapta tikisi, kad bent dalis studentų darbų nesibaigs gynimo dieną. Man atrodo, Dovilės tyrimas turi būtent tokią galimybę. Sukurtas analitinis modelis turi potencialo būti toliau plėtojamas ir pritaikomas naujuose tyrimuose.

Prieš metus šiame tinklaraštyje pasakojau istoriją apie Viltės bakalauro darbą, kuris tapo pirmuoju žingsniu į mokslinį tyrimą. Dovilės istorija yra kitokia. Ji primena, kad baigiamasis darbas gali tapti pradžia įvairiems keliams – naujoms idėjoms, profesiniam augimui ar būsimiems tyrimams.

Būtent todėl ir gimė rubrika „Jaunieji tyrėjai“. Noriu, kad geri studentų tyrimai neliktų tik universiteto archyvuose. O kituose įrašuose pristatysiu ir daugiau darbų, kurie, mano nuomone, nusipelno ne tik gynimo komisijos, bet ir platesnės auditorijos dėmesio.