Kas prižiūri vyriausiąjį mokslo žurnalo redaktorių, kai jis pats tampa žurnalo sistema?
Ši įžvalga tęsia straipsnių ciklą apie mokslo žurnalų anatomiją, redakcines kolegijas, leidybos infrastruktūrą ir valdyseną Lietuvoje.
Praėjusiame įraše minėjau, kad lietuviškas „Diamond Open Access“ modelis dažnai laikosi ne ant sisteminių pamatų, o ant pavienių žmonių pečių. Kai mokslo žurnalas egzistuoja be modernios infrastruktūros ir aiškios institucinės kontrolės, jo viduje atsiranda galios vakuumas. Šį vakuumą neišvengiamai užpildo vyriausiasis redaktorius (angl. editor-in-chief) – figūra, kurioje susikerta mokslinė valdžia, institucinė atsakomybė ir neformali sprendimų galia.
Klausimas, kas prižiūri redaktorių, tampa ypač aktualus tada, kai jis ilgainiui ima veikti ne kaip apibrėžta pareigybė, o kaip pati sistema. Tai nėra pavienių žurnalų ar atskirų redaktorių problema. Tai struktūrinė spraga, kylanti iš to, kaip nacionaliniu lygmeniu suprantama ir reguliuojama mokslo leidybos infrastruktūra.
Kadangi mokslo žurnalai Lietuvoje yra instituciniai ir priklauso universitetams ar mokslo institucijoms, nacionalinė mokslo politika negali jų valdymo reguliuoti tiesioginėmis administracinėmis priemonėmis, nepažeisdama universitetų autonomijos principo. Tačiau tai nereiškia, kad žurnalų valdysena patenka už politikos ribų.
Priešingai – politikos poveikis čia veikia netiesiogiai: per mokslo finansavimo modelius ir vertinimo kriterijus, skatinančius dalyvauti tarptautinėse iniciatyvose. Nacionaliniu lygmeniu taikomi mokslo leidybos finansavimo mechanizmai neturi reikalavimų institucinėms leidybos infrastruktūroms, todėl universitetams paliekama visa atsakomybė be aiškių orientyrų ir paskatų.
Tačiau ir Europos „Diamond Open Access“ iniciatyvos veikia panašiu principu: jos nenurodo institucijoms, kaip valdyti žurnalus, tačiau aiškiai apibrėžia, kokius valdysenos, skaidrumo ir atskaitomybės kriterijus turi atitikti leidiniai, siekiantys būti laikomi visaverte atvirosios mokslo infrastruktūros dalimi.
Redaktorius kaip institucijos pakaitalas
Brandžiose tarptautinėse leidybos sistemose vyriausiasis redaktorius nėra visa sistema. Tai aiškiai apibrėžta pareigybė, apimanti recenzavimo proceso koordinavimą, galutinius sprendimus dėl rankraščių, etikos priežiūrą ir mokslinės krypties formavimą.
Tačiau mažuose nacionaliniuose žurnaluose ši pareigybė įgyja gerokai platesnę reikšmę. Čia vyriausiasis redaktorius neretai perima ne tik akademines, bet ir technines bei administracines funkcijas – nuo rankraščių priėmimo iki maketavimo sprendimų ir leidybos platformos pasirinkimo. Tokiu atveju redaktorius tampa ne proceso dalimi, o pačiu mokslo žurnalo procesu.
Ypač problemiškos situacijos susiklosto tada, kai tas pats žurnalas veikia keliose institucinėse aplinkose, neturėdamas vieningos leidybos infrastruktūros. Tokiais atvejais egzistuoja kelios lygiagrečios pateikimo sistemos, skirtingos procedūros ir neaiški atsakomybės hierarchija. Formaliai tai pateikiama kaip „lankstumas“ ar „institucinis kompromisas“, tačiau praktiškai visa sprendimų galia koncentruojasi vyriausiojo redaktoriaus rankose.
Bandant standartizuoti ar centralizuoti procesus, dažnai išryškėja gynybinės neformalios reakcijos, kurios nėra viešai argumentuojamos. Tai signalizuoja ne techninę, o valdžios problemą, nes kolegialioje ir skaidrioje sistemoje vyriausiasis redaktorius praranda galimybę spręsti vienasmeniškai. Dėl šios priežasties dokumentuotų ir skaidrių procesų diegimas dažniausiai tampa jautriausiu pokyčių tašku.
Problema nėra leidybos platformos ar techniniai sprendimai. Problema ta, kad be aiškiai apibrėžtų ribų vyriausiasis redaktorius tampa ir taisyklių kūrėju, ir jų vykdytoju, ir galutine apeliacine instancija viename asmenyje.
Kai žurnalo veikimas priklauso nuo vieno žmogaus sprendimų, jis gali funkcionuoti tik tol, kol tas žmogus nori ir gali jį palaikyti. Tai nėra individualių pasirinkimų problema – tai institucinės mokslo politikos spraga, kai žurnalų valdysena paliekama be aiškių, leidėjo – universiteto ar mokslo organizacijos – lygmeniu apibrėžtų rėmų.
Kai nėra kadencijų, atsiranda „amžinos“ pozicijos
Daugelyje tarptautinių žurnalų redaktorių kadencijos yra ribotos – dažniausiai penkeri metai, kartais su viena galimybe pratęsti. Tai nėra tik administracinė detalė. Kadencijos yra esminė institucinės higienos priemonė: jos leidžia atnaujinti viziją, išvengti interesų įsišaknijimo ir sumažinti galios personalizavimą.
Tačiau egzistuoja ir kita praktika – redaktoriai, kurie pareigas eina dešimtmečius. Tokiose situacijose žurnalas dažnai ima būti suvokiamas kaip asmens projektas, o ne akademinės bendruomenės infrastruktūra. Sprendimai tampa sunkiai ginčijami, o bet kokia kritika traktuojama kaip asmeninis išpuolis, o ne profesinė diskusija.
Esminė institucinės higienos priemonė čia yra mechanizmų buvimas, o ne pasitikėjimas konkrečiais asmenimis. Kai redaktorius tampa „amžinas“, vieninteliu jo kontrolės būdu lieka viešas konfliktas, reputacinė krizė ar išorinis spaudimas.
Redaktorius sprendžia, bet kas sprendžia dėl redaktoriaus?
Tarptautinėje leidybos praktikoje plačiai pripažįstama, kad redaktorius turi galutinį žodį. Tačiau lygiai taip pat pripažįstama, kad šis žodis turi būti paaiškinamas, dokumentuojamas ir, esant pagrįstoms aplinkybėms, peržiūrimas. Vis dėlto realybėje dažnai susiduriama su situacijomis, kai:
- redaktorius parenka atlaidesnius recenzentus savo rato autorių darbams ir itin griežtus „nepažįstamiems“ kolegoms;
- recenzentai vienbalsiai rekomenduoja rankraštį atmesti, tačiau jis publikuojamas dėl neįvardytų „prioritetinių“ motyvų;
- autoriai negauna skaidraus sprendimo pagrindimo, o galutinis verdiktas remiasi ne viešomis procedūromis, bet vienasmene, neformalia redaktoriaus logika.
Tokios situacijos aiškiai rodo, kad skaidrumo stoka ir procesų neapibrėžtumas sukuria struktūrinę nelygybę tarp redaktoriaus ir kitų proceso dalyvių. Neatsitiktinai pats mokslo žurnalo vyriausiasis redaktorius savo publikacijoje provokuojamai klausia, ar redaktorius turėtų būti „aukščiausias teisėjas“, ar tik „laiškininkas“, perduodantis recenzavimo proceso rezultatus (Who is the Editor-in-Chief of a scientific journal: supreme judge or mailman?).
Redaktoriaus publikavimasis savo žurnale: normalizuota praktika ar struktūrinis interesų konfliktas?
Tarptautinėje leidybos etikoje vyriausiojo redaktoriaus publikavimasis savo vadovaujamame žurnale laikomas galimu, bet probleminiu atveju. COPE ir ICMJE rekomendacijos nurodo, kad redaktorius privalo nusišalinti nuo sprendimų, o procesą turi administruoti nepriklausomas redaktorius, tai aiškiai deklaruojant. Tai rizikos zona, kuri turi būti maksimaliai skaidri.
Lietuviškoje ekosistemoje ši praktika dažnai atrodo kitaip. Vyriausiasis redaktorius neretai yra ir aktyviausias autorius – kartais nuolat publikuojantis redakcinius tekstus, kartais reguliariai pasirodantis kaip straipsnių autorius, o kartais net formuojantis teminius numerius, kuriuose pats dominuoja. Formali interesų deklaracija tokiais atvejais dažnai apsiriboja tyla, o procesas lieka nepatikrinamas.
Tarptautiniai tyrimai (Liu et al., 2023) rodo, kad tai iškreipia galios balansą tarp autoriaus, recenzento ir redaktoriaus. Mažose nacionalinėse ekosistemose šis efektas dar sustiprėja.
Žurnalas praranda bendruomeninės erdvės funkciją tada, kai vyriausiasis redaktorius vienu metu sutelkia kelis struktūriškai nesuderinamus vaidmenis:
- yra vienas produktyviausių institucijos (o kartais ir šalies) autorių,
- savo publikavimusi tiesiogiai mažina kitų autorių galimybes patekti į ribotos apimties leidinį,
- ir kartu faktiškai valdo žurnalo leidybos infrastruktūrą.
Tokiose situacijose publikavimasis savo žurnale nustoja būti išimtimi, kurią galima pagrįsti skaidriomis procedūromis, ir tampa sistemos veikimo dalimi. Žurnalas ima funkcionuoti ne kaip akademinės bendruomenės diskusijų erdvė, o kaip individualaus ar institucinės grupės matomumo palaikymo instrumentas.
Problema nėra pats publikavimo faktas. Problema ta, kad nėra aiškiai atskirtų vaidmenų ir realios institucinės kontrolės. Jei sistema laikosi ant vieno žmogaus, kiekviena tokia publikacija tampa ne profesine privilegija, o galios demonstracija.
Kai kaita tampa formali
Galima stebėti ir formalią redaktoriaus kaitą be realios galios perskirstymo. Tai atrodo kaip atsakas į kritiką – keičiasi pavardė, atnaujinamas sąrašas, tačiau praktikoje dažnai keičiasi tik pareigybės pavadinimas, o ne sprendimų logika.
Vyriausiojo redaktoriaus vaidmuo perduodamas asmeniui, kuris yra artimai susijęs su buvusia struktūra, ilgą laiką veikė toje pačioje ekosistemoje ir perima tuos pačius neformalius modelius. Formaliai tai pristatoma kaip tęstinumas, tačiau instituciškai tai reiškia uždarą ciklą, kuriame atsakomybė cirkuliuoja toje pačioje siauroje grupėje.
Esminis trikdys čia yra saugiklių, leidžiančių atskirti asmenų pasikeitimą nuo realios valdysenos kaitos, nebuvimas. Be tokių mechanizmų bet kokia rotacija lieka tik personalinė, o ne institucinė. Tai leidžia sistemai išlikti, bet užkerta kelią atkurti pasitikėjimą.
Redaktorius – ne „aukščiausias teisėjas“, o sistemos dalis
Būtent čia išryškėja tikroji „Diamond Open Access“ esmė: tai bendruomenės valdoma leidyba, grindžiama skaidrumu ir aiškiai apibrėžtais vaidmenimis. Šis modelis netoleruoja situacijos, kai žurnalo kryptis priklauso nuo vieno žmogaus nuostatų ar interesų. Redaktorius privalo veikti kaip institucinė pareigybė, o ne kaip asmeninis autoritetas.
Brandžioje leidybos sistemoje redaktoriaus galia yra subalansuota kolegialiais sprendimais, aiškiais procedūriniais aprašais ir periodine rotacija. Ten, kur šių elementų nėra, redaktorius neišvengiamai tampa „vieniša figūra“ – galinga, bet kartu ir pavojingai neapsaugota nuo sisteminių klaidų.
Klausimas, kurio nebegalime apeiti
Todėl klausimas „kas prižiūri mokslo žurnalo redaktorių?“ nėra nei provokacija, nei asmeninė kritika. Tai infrastruktūrinis klausimas. Jei norime kalbėti apie tvarią ir europinius standartus atitinkančią mokslo leidybą, turime pripažinti, kad net ir svarbiausios figūros turi būti įrėmintos dokumentuota sistema.
Kol redaktoriai veiks kaip pavieniai autoritetai, o ne kaip institucinės struktūros dalys, tol mokslo žurnalai liks trapūs – net jei jie formaliai atitinka atvirosios prieigos kriterijus. Institucinė mokslo žurnalo sistema ir pasitikėjimas žurnalu prasideda ten, kur baigiasi neapibrėžta vyriausiojo redaktoriaus galia.