Mokslo žurnalo anatomija: 5 gyvybiniai organai, be kurių žurnalas tėra „sienlaikraštis“

Kaip ilgametė akademinės leidybos ekspertė, nuolat girdžiu tuos pačius nerimo signalus: „Ką daryti, kad mūsų žurnalas būtų įtrauktas į „Web of Science“ ar „Scopus“?“, „Universitetas neskiria lėšų mūsų žurnalui, ką daryti?“, „Ar tikrai mums reikia recenzavimo sistemos, kai turime tinklalapį?“.

Iš pirmo žvilgsnio tai – techniniai klausimai, tačiau jie rodo ydingą mąstymą. Klausti apie indeksavimą nesutvarkius vidinių procesų yra tas pats, kaip mėgėjui sportininkui klausti, kaip gauti olimpinį medalį.

Indeksavimas tarptautinėse bazėse yra ne tikslas, o pasekmė. Tai natūralu, kai žurnalas yra „sveikas“ ir profesionaliai valdomas. Kaip mokslo sistemas tyrinėjanti mokslininkė, matau žurnalą kaip gyvą organizmą: jei bent vienas organas neveikia, organizmas serga, ir jokia duomenų bazė jo nepriims.

Štai 5 gyvybiniai organai, nuo kurių veiklos priklauso bet kurio tarptautinio lygio žurnalo sėkmė.

1. Steigėjas ir leidėjas – stuburas ir atsakomybė

Lietuvoje mokslo žurnalus leidžia daugybė institucijų: nuo universitetų iki asociacijų. Tačiau atsakyti, ką daryti, kai universitetas neskiria lėšų žurnalo leidybai, galima tik suvokus, kas yra žurnalo steigėjas ir leidėjas.

Leidėjas nėra tik „piniginė“, apmokanti sąskaitas, ar pasyvus naudos gavėjas. Leidėjas yra garantas. Jis atsako už žurnalo tęstinumą ir prisiima atsakomybę ištikus etikos krizėms. Kai kyla ginčas dėl žurnale aptikto plagiato, redaktorių piktnaudžiavimo ar dirbtinai padidinto cituojamumo, leidėjas negali slėptis krūmuose.

Be stipraus, atsakingo institucinio „stuburo“ žurnalas tėra mėgėjiškas projektas, pasmerktas žlugti pasikeitus universiteto valdžiai ar pavargus žurnalo entuziastams.

2. Infrastruktūra – higiena ir skaidrumas

Ar tikrai mums reikia specialios leidybos sistemos? Atsakymas vienareikšmis – taip! Įsivaizduokite ligoninę be sterilumo. Tas pats galioja žurnalui be profesionalios sistemos. Laikai, kai rankraščiai klaidžiojo el. paštuose ir „Excel“ lentelėse, seniai praėjo.

Specializuota leidybos sistema būtina dėl trijų priežasčių:

Proceso higiena ir atmintis. Profesionali sistema fiksuoja visą straipsnio kelią: nuo rankraščio pateikimo iki publikavimo ir ilgalaikio archyvavimo. Tai užtikrina, kad procesas yra atsekamas (skaidrus viduje), o mokslo tyrimai – saugūs ateičiai.

Techninis skaidrumas (robotams). Be išsamių metaduomenų registravimo („Crossref“, DOI) žurnalai tarptautinėms sistemoms yra „tuščia vieta“. Jei jūsų „Crossref Participation Reports“ šviečia nuliai – pasaulis nemato jūsų žurnalo.

Viešasis skaidrumas (žmonėms). Daugelis žurnalų vis dar neturi viešai skelbiamų etikos ar recenzavimo nuostatų. Jei tinklalapyje sunku rasti net redakcinės kolegijos sąrašą, kyla pagrįstas klausimas, ar žurnalas veikia sąžiningai.

Infrastruktūra turi ne tik saugoti failus, bet ir aiškiai komunikuoti žurnalo standartus.

3. Vyr. redaktorius – vizija ir sprendimai

Redaktoriaus kėdė nėra sostas – tai didžiulės atsakomybės postas. Tarptautiniai COPE (angl. Committee on Publication Ethics) etiškos leidybos standartai nurodo, kad redaktoriai yra tiesiogiai atsakingi už viską, kas publikuojama jų žurnale.

Vyriausiasis redaktorius formuoja žurnalo viziją, nustato kokybės standartus ir priima galutinius sprendimus dėl rankraščių priėmimo. Jeigu lyderio reputacija sutepta protekcionizmu, lokaliu uždarumu ar akademinės etikos pažeidimais, stiprūs užsienio mokslininkai paskui tokį redaktorių neis. Sėkmingam žurnalui reikia lyderio, kuris geba nešališkai vertinti mokslo kokybę ir prisiimti atsakomybę už sunkius sprendimus.

4. Redakcinė kolegija – intelektualinis resursas

Jei redaktorius yra galva, tai redkolegija – žurnalo „smegenų tinklas“. Dažnai daroma klaida, kai redakcinė kolegija paverčiama pasyvia „garbės lenta“ arba uždara „savų grupele“.

Kai dėl menko žurnalo matomumo išorinių autorių srautas senka, o redakcinėje kolegijoje metų metus matome „saviškius“, susiformuoja ydingas ratas. Tai paverčia žurnalą „sienlaikraščiu“, kuriame ilgainiui mažėja temų įvairovė, sunku rasti nepriklausomų recenzentų, o išorinis pasitikėjimas smunka.

Tikra, veikianti redakcinė kolegija atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas: pataria strateginiais klausimais, veikia kaip žurnalo ambasadoriai savo šalyse, pritraukia geriausius autorius ir padeda užtikrinti recenzavimo kokybę.

5. Recenzentai – imuninė sistema

Recenzentai atlieka kritinę funkciją – neutralizuoja „mokslo virusus“ (klaidas, manipuliacijas) dar prieš jiems patenkant į viešumą.

Tačiau be elektroninės sistemos (naudojant tik el. paštą) ši imuninė sistema veikia „juodosios dėžės“ principu. Leidėjas praranda galimybę audituoti procesą, atsiranda terpė piktnaudžiauti, parinkti „patogius“ recenzentus, o gal net publikuoti tik imituojant  recenzavimą.

Sveikas žurnalas privalo turėti gausų recenzentų būrį ir vertinti jų darbą. Viena iš galimybių – integruoti žurnalo sistemą su ORCID arba viešai padėkoti paskutiniame metų numeryje. Bet kuris variantas parodys, kad žurnalo imuninė sistema veikia.

Autoriai – lakmuso popierėlis

Autoriai yra geriausias žurnalo „sveikatos“ indikatorius. Ar žurnale publikuojasi tik tos pačios institucijos darbuotojai? Jei taip – tai ne tarptautinis mokslo žurnalas, o lokalus „sienlaikraštis“.

Mokslininkai balsuoja savo straipsniais. Prieš patikėdami rankraštį, jie vertina žurnalo visumą: ar leidėjas patikimas, ar sistema moderni, ar procesas skaidrus?

Jei žurnalas pritraukia tyrėjų iš skirtingų šalių – tai ženklas, kad visi aukščiau išvardintos dalys funkcionuoja gerai.

Įrodymas, kad tai veikia: Quantitative Science Studies (QSS) istorija

Kad ši anatomija nėra tik teorija, geriausiai įrodo „Quantitative Science Studies“ (QSS) žurnalo sėkmės istorija, kurioje man teko dalyvauti asmeniškai.

2019 m. visa „Journal of Informetrics“ redakcinė kolegija atsistatydino protestuodama prieš komercinio leidėjo „Elsevier“ politiką. Mokslininkų bendruomenė (ISSI) kartu su „MIT Press“ įkūrė naują žurnalą – QSS.

Jie startavo nuo nulio, bet suformavo organizmą su visais 5 sveikais organais:

• Leidėjas. Mokslininkų draugija (ISSI) pasirinko patikimą partnerį – „MIT Press“.
• Infrastruktūra. Įdiegtos atvirojo mokslo naujovės ir skaidrūs citavimo bei recenzavimo duomenys.
• Vyr. redaktorius. Vadovavimą perėmė srities lyderiai, kuriais bendruomenė besąlygiškai pasitikėjo.
• Redkolegija. Visa mokslo srities elito komanda perėjo į naują, nė vienoje duomenų bazėje neindeksuotą žurnalą.
• Recenzavimas. Įdiegtas atvirasis recenzavimas. Aš pati publikavausi QSS žurnale, ir mano straipsnio recenzijos yra viešos – tai didina pasitikėjimą.

Rezultatas? Autoriai (indikatorius) sureagavo žaibiškai – geriausi pasaulio mokslininkai pasirinko šį žurnalą. Nors įkurtas tik 2019 m., šiandien QSS „Web of Science“ bazėje jau puikuojasi pirmame kvartilyje (Q1, 31 vieta iš 166). Tai geriausias įrodymas Lietuvos leidėjams: jei užtikrinsite sveiką penkių išvardytų mokslo žurnalo organų veiklą, pripažinimas ateis ne per dešimtmečius, o per kelerius metus. Nustokime medžioti rodiklius – pradėkime nuo kokybės.

Iškalbingi faktai

Jei vis dar abejojate, ar išvardyti elementai tikrai tokie kritiniai mokslo žurnalo gyvybingumui, pažvelkime į faktus. Naujausia Australijos mokslo žurnalų studija parodė, kad būtent kai kurių grandžių silpnumas – ar tai būtų pasenusi infrastruktūra (darbas „Excel“ lentelėse), ar pasyvūs leidėjai – veda prie žurnalų uždarymo arba stagnacijos.

Australijoje atliktas tyrimas patvirtina universalią tiesą: nesvarbu, ar esate Vilniuje, ar Sidnėjuje, be sveikų organų jūsų žurnalas negali tapti visaverčiu tarptautinės mokslo ekosistemos organizmu.

Kituose tinklaraščio įrašuose detaliau aptarsiu kiekvieną iš šių aspektų atskirai, pradėdama nuo seniausių reikalavimų lietuviškiems žurnalams – suformuoti tarptautinę redakcinę kolegiją.