Kur brėžiama riba tarp mokslininko privataus gyvenimo ir visuomenės teisės žinoti apie jo veiklą?
Mokslo pasaulis dažnam atrodo kaip paslaptingas kosmosas, tad mokslininkų darbas visada domino visuomenę. Aš – ne išimtis, todėl savo doktorantūros studijoms pasirinkau būtent mokslo sistemos tyrimus. Po kelerių studijų metų paskelbiau analitinį straipsnį „Lietuvos mokslo tarptautiškumas ir produktyviausių mokslininkų pasiekimai“ (2021-09-22). Šioje įžvalgoje, remdamasi viešai prieinamais duomenimis apie mokslininkus ir jų mokslines publikacijas, apžvelgiau produktyviausių šalies mokslininkų dešimtuką. Apžvalgos sulaukė ne tik akademinės bendruomenės susidomėjimo, bet ir teisinio atgarsio: vienas iš produktyviausių mokslininkų kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą su skundu.
Skunde buvo teigiama, kad be mokslininko sutikimo paskelbiau jo nuotrauką ir klaidingai priskyriau mokslo tematiką (angl. multi-criteria decision making), pažeisdama pamatinius visuomenės informavimo principus ir jo teisę į asmens duomenų apsaugą.
Po situacijos nagrinėjimo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2022 m. priėmė sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą. Prie temos grįžtu tik dabar. Tuo metu sąmoningai pasirinkau nesivelti į gilias diskusijas – norėjau visą dėmesį skirti studijoms, sukaupti solidesnį žinių ir įgūdžių kraitį bei atlikti doktorantūros tyrimus be papildomų trikdžių. Tačiau galiu drąsiai teigti, kad šis mokslininko skundas tapo svarbiu precedentu mano tyrimuose. Tuo tarpu Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, kuriame detaliai išaiškintas mokslininko kaip viešojo asmens statusas ir visuomenės teisė žinoti apie valstybės lėšomis finansuojamą mokslą, suteikė tvirtą pagrindą mano būsimiems tyrimams ir mokslo komunikacijai.
Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsiu Tarnybos argumentus, kurie aktualūs visiems mokslo ir studijų sistemos dalyviams.
Kas yra viešasis asmuo mokslo sistemoje?
Vienas esminių klausimų, kurį teko spręsti Tarnybai, – ar valstybiniame universitete dirbantis profesorius ir mokslo darbuotojas yra viešasis asmuo? Atsakymas į šį klausimą nulemia, kokia apimtimi yra saugomas asmens privatumas.
Tarnyba, priimdama sprendimą, rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymu, apibrėžiančiu, kad viešasis asmuo yra ne tik politikas, bet ir asmuo, kurio nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams arba kuris naudoja visuomeninius išteklius.
Nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į tai, kad mokslininkas dirba valstybinėse institucijose (pvz., Vilniaus universitete, Lietuvos agrarinės ekonomikos institute), kurios yra viešieji juridiniai asmenys, tenkinantys viešuosius interesus. Tarnyba pabrėžė:
„Viešieji asmenys – tai asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje ir/ar naudojantys visuomeninius išteklius, o kalbant plačiau, visi tie, kurie atlieka svarbų vaidmenį viešajame gyvenime, t. y., politikoje, ekonomikoje, mene, socialinėje srityje, sporte ar kitokioje veikloje.“
Taigi, profesorius, kuris dėsto studentams, vykdo mokslinius tyrimus ir gauna už tai atlygį iš valstybės biudžeto (arba gauna premijas, kaip nagrinėjamu atveju – Lietuvos mokslo premiją), neabejotinai atlieka veiklą, turinčią reikšmės viešiesiems reikalams.
Kodėl mokslininko privatumas saugomas mažiau?
Pripažinus asmenį viešuoju, keičiasi ir jo duomenų apsaugos traktavimas. Tarnyba, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktika, konstatavo, kad viešųjų asmenų garbės ir orumo gynimo ribos yra siauresnės nei privačių asmenų.
Sprendime akcentuojamas viešasis interesas ir pavyzdžio rodymas:
„Pažymėtina ir tai, kad egzistuoja viešasis interesas, jog švietimo ir mokslo srities bendruomenė savo elgesiu rodytų pavyzdį mokiniams, studentams ir visai visuomenei. Savo ruožtu visuomenė turi teisę žinoti informaciją apie mokslinius darbus ir jų autorius, atliktus tyrimus, kam yra patikimas studentų ugdymas.“
Būtent dėl užimamų pareigų, kurios yra visuomeniškai reikšmingos, ir dėl finansavimo iš viešųjų šaltinių mokslininkas prilyginamas viešajam asmeniui, apie kurio vykdomą veiklą tretieji asmenys turi teisę žinoti. Todėl informacija apie mokslinius pasiekimus, publikacijas ar bendradarbiavimo tinklus negali būti slepiama po duomenų apsaugos skydu.
Ar galima skelbti viešai prieinamas mokslininkų nuotraukas?
Skunde mokslininkas piktinosi, kad be jo sutikimo buvo panaudota jo nuotrauka. Tai dažnai diskutuojamas klausimas: ar galima perspausdinti nuotrauką, kurią asmuo pats įkėlė į internetą?
Tarnyba konstatavo, kad atvaizdo naudojimas buvo teisėtas, nes nuotrauka yra dalykinio pobūdžio ir skelbiama kituose viešuose profiliuose, pristatančiuose mokslininko veiklą. Svarbiausia – ji panaudota siekiant teisėtų interesų informuoti visuomenę apie mokslininkų pasiekimus. Tarnyba apibendrino:
„[…] laikytina, jog viešosios informacijos rengėja (skleidėja) paskelbė Pareiškėjo asmens duomenis, tačiau tai atliko tenkindama visuomenės interesą žinoti apie Lietuvą garsinančius mokslininkus bei jų vykdomą veiklą.“
Visgi, nors teisiškai buvau teisi, rašydama šį straipsnį pagalvojau, kad ateityje į savo tinklalapį galiu nebekelti nuotraukų, ypač kai jos ir taip lengvai randamos viešuosiuose portaluose (taigi profesoriaus nuotrauką iš 2021 m. straipsnio ištryniau).
Teisėtas duomenų tvarkymas be raštiško sutikimo
Mokslininkams neretai atrodo, kad minint bet kokius jų duomenis (vardą, pavardę, darbovietę) reikia raštiško sutikimo pagal BDAR. Tačiau Tarnyba priminė, kad sutikimas yra tik vienas iš duomenų tvarkymo pagrindų.
Mano parengtame straipsnyje duomenys buvo tvarkomi remiantis teisėto intereso pagrindu. Tarnyba nustatė, kad šiuo atveju duomenų subjekto (mokslininko) interesai nėra viršesni už visuomenės teisę gauti informaciją bei tyrėjo teisę analizuoti mokslo procesus.
Galiausiai buvo atmestas ir priekaištas dėl neva netiksliai priskirtos mokslo tematikos. Tarnyba aiškiai pasisakė: „jei analitikas remiasi paties asmens viešai pateikta informacija (pvz., „Google Scholar“ profilyje), jis nepažeidžia informavimo principų“.
Akademinei bendruomenei viešumas – ne bausmė, o siekiamybė
Šis atvejis primena esminę taisyklę – viešumas mokslo pasaulyje nėra rezervuotas tik premijų laureatams. Nesvarbu, ar įgyvendinate Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą, ar „tiesiog“ skaitote paskaitas studentams valstybiniame universitete – jūs naudojate viešuosius išteklius ir vykdote visuomenei reikšmingą veiklą, todėl tampate viešaisiais asmenimis.
Paradoksalu, bet mokslininkai dažniausiai patys siekia tarptautinio matomumo – juk tai lemia jų žinomumą ir pagarbą, mokslo projektų finansavimą, aukštesnes pozicijas akademinėje hierarchijoje, universitetų pasididžiavimą jais bei visuomenės pripažinimą. Viena vertus, mano atlikta pirminė analizė būtent ir suteikė to papildomo mokslininkų taip trokštamo matomumo. Bet jeigu dėl viešų duomenų analizės kyla pasipiktinimas ar rašomi skundai, tai signalizuoja, kad mokslo sistemoje yra spragų ir veiklų, kuriomis kai kurie mokslo bendruomenės atstovai nesididžiuoja.
Visa tai skatina atlikti gilesnę analizę. Dabar, sėkmingai apgynusi disertaciją ir gavusi socialinių mokslų daktarės laipsnį, galiu grįžti prie šios svarbios diskusijos su nauja jėga. Kadangi mano tyrimų objektas yra mokslas ir mokslininkai, jaučiu atsakomybę supažindinti visuomenę su savo tyrimų rezultatais.
Be to, mokslininkai ir patys privalo visuomenei paaiškinti, ką jie tyrinėja ir kodėl jų tyrinėjami objektai yra tokie svarbūs. Realiame mokslo pasaulyje mokslininkai ne tik rašo knygas ir straipsnius, jie dirba daugybę kitų visuomenei naudingų darbų. Apie tuos darbus visuomenė tiesiog privalo žinoti, o ir pačiai mokslo bendruomenei toks viešumas yra naudingas.
Šiuo straipsniu linkiu visiems mokslininkams nepamiršti savo atsakomybės būti atviriems, atskaitingiems bei dalintis su visuomene savo pasiekimais visiems suprantama kalba!