Mokslo straipsniuose dažnai lieka tik sausi apibendrinimai, o įdomiausios detalės nugula stalčiuose ar tyrimų užrašuose. Čia tuos stalčius atveriu. Tai erdvė diskusijoms apie tai, kas lieka paraštėse, tyrimų atradimai be cenzūros, įžvalgos apie leidybą bei mokslo politikos naujienos.
Ką iš tiesų parodo „labiausiai cituojamų mokslininkų“ sąrašai ir kiek reikšminga į juos patekti? Apie tai, ką matuoja citatos, ko jos neparodo ir kodėl universitetams verta daugiau kalbėti apie mokslininkų darbus bei jų kuriamą vertę, o ne vietą reitinge.
Silpna institucinė leidybos infrastruktūra leidžia vyriausiajam redaktoriui tapti centrine ir menkai kontroliuojama mokslo žurnalo figūra. Tai atskleidžia struktūrinę mokslo politikos problemą ir parodo, kodėl mokslo žurnalus būtina vertinti kaip infrastruktūrą su aiškiais vaidmenimis ir skaidria valdysena.
Mokslo žurnalų skaičius Lietuvoje nėra neutralus rodiklis. Jis atskleidžia mokslo komunikacijos infrastruktūros brandą, institucinius pasirinkimus ir ilgalaikes mokslo politikos nuostatas.
Straipsnyje nagrinėjama, ar mokslo žurnalų redakcinės kolegijos iš tiesų garantuoja tarptautiškumą, ar tampa jo imitacija. Analizuojamos etinės rizikos, „mirusių sielų“ fenomenas ir pateikiamos rekomendacijos aktyvioms redakcinėms kolegijoms formuoti.
Dažnai girdžiu klausimą: „Kaip patekti į „WoS“ ar „Scopus“?“. Kaip ilgametė mokslo žurnalų leidėja ir mokslo sistemą tyrinėjanti mokslininkė, matau žurnalą kaip gyvą organizmą. Šiame straipsnyje aptariu žurnalo gyvybinius organus – nuo leidėjo atsakomybės iki recenzentų „imuninės sistemos“ – be kurių joks žurnalas negali tikėtis tarptautinės sėkmės.
Vienas produktyviausių šalies mokslininkų apskundė mane dėl viešai paskelbtų duomenų apie jo veiklą. Tyrimas baigtas: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba skundą atmetė. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgiu precedentinį sprendimą – kodėl mokslininkai laikomi viešaisiais asmenimis ir kur brėžiama jų privatumo riba?