Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mokslo politikai siekia, kad mūsų šalis suspindėtų tarptautinio mokslo padangėje. Šiam tikslui pasiekti Lietuvos mokslininkai  beveik du dešimtmečius skatinami publikuoti knygas prestižinėse leidyklose. Bėda ta, kad ir mokslo politikams, ir ekspertams, ir mokslininkams ganėtinai sunkiai sekėsi išskirti prestižines leidyklas iš begalybės eilinių leidyklų.

Paties geriausio Lietuvos mokslui linkėdami, mokslo politikai ir biurokratai sukurė įvairiausias priemones, skatinančias mokslininkus publikuotis „prestižiškiausių ir skaitomiausių leidyklų leidžiamuose leidiniuose“. Kad priemonės veiktų geriau, jas susiejo net su dviem mokslininkus tiesiogiai veikiančiomis finansinėmis paskatomis.

Pirmoji paskata pasirinkti prestižinį leidėją įdėta į akademinio personalo minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Remiantis jais, prestižiškiausiose ir skaitomiausiose leidyklose išleistos knygos mokslininkams ir dėstytojams užtikrina lengvesnį akademinių titulų gavimą ir paaukštinimą. Kai kurios Lietuvos institucijos už tokias publikacijas autoriams net sumoka piniginius priedus prie algos. Kodėl institucijos tokios dosnios? Ogi dėl antros paskatos.

Antroji su prestižiniais leidėjais susijusi paskata randama institucijų mokslo rezultatų vertinimo reglamentuose. Antroji paskata veikia skirtingai tiksliuosiuose ir socialiniuose moksluose. Tiksliesiems mokslams knygos leidėjo prestižas prilygsta „gyvybės ir mirties“ klausimui, nes institucijos finansavimo taškus gauna tik už prestižinio leidėjo išleistas knygas. Socialiniams ir humanitariniams mokslams daug lengviau, nes čia institucijoms užskaitomos bet kurio leidėjo išleistos knygos. Tačiau už prestižinio leidėjo išleistą knygą institucijos gauna dvigubai daugiau valstybės finansavimo taškų.

Natūralu, kad didesnio finansavimo siekiančios institucijos sukūrė vidines schemas, verčiančias mokslininkus savo rankraščiams ieškoti prestižinio leidėjo. Puikumėlis, mokslininkams belieka tinkamai pasirinkti leidėją ir susemti pažadėtas gėrybes. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Miglotas apibrėžimas leidėjo prestižui nustatyti

Tai kaip atskirti prestižinį leidėją? Lietuvių kalbos žodyne „prestižas“ reiškia autoritetą, įtaką ir gerą vardą. Lietuvos teisės aktuose „tarptautiniu mastu pripažintos mokslo leidyklos“ (toliau – prestižinės leidyklos) apibrėžimas sietinas su leidėjo autoritetu, įtaka ir geru vardu. Kaip bebūtų apmaudu, realiame šiuolaikiniame gyvenime šis formalus apibrėžimas nelabai pritaikomas dėl akademinėje leidyboje vykusių drastiškų pokyčių.

Šio amžiaus sandūroje akademinės leidyklos užsienyje radosi kaip grybai po lietaus. Naujai įsteigtos leidyklos akademinėje bendruomenėje sukėlė didžiausią sąmyšį ir net buvo pramintos grobuoniškomis leidyklomis (angl. predatory publisher). Šios leidyklos atitinka visus Lietuvos teisės aktuose įvardytus prestižinio leidėjo kriterijus.

Jos nuolat leidžia ir tarptautiniu mastu platina daugelio šalių mokslininkų mokslo darbus (pirmasis reikalavimas). Dauguma jų leidžia tarptautiniu mastu pripažintus tęstinius leidinius (antrasis reikalavimas), bet visiškai neaišku, kaip pamatuoti pripažinimo mastą. Galiausiai praktiškai visos leidyklos savo tinklalapiuose pateikia informacijos apie leidyklos pobūdį (trečiasis reikalavimas) ir tarptautinį pripažinimą (ketvirtasis reikalavimas). Bet kiek galima pasitikėti paties leidėjo savo tinklalapyje pateiktomis liaupsėmis?

Prieš dešimtmetį formalius kriterijus tenkinančios, bet autoriteto ir gero vardo neturinčios leidyklos užtvindydavo mokslininkų pašto dėžutes patraukliais pasiūlymais. Savo laiškuose užsienio leidyklos siūlė mokslininkams greitai, be jokių išlaidų ir rūpesčių išleisti monografijas.

Tokie siūlymai didžiajai daliai mokslininkų kėlė abejonių. Tuomet aktyviai darbavausi akademinėje leidyboje, todėl sulaukdavau klausimų, ar verta susidėti su vienu ar kitu leidėju. Prisimenu, kad apie Lambert Academic Publishing klausdavo dažniausiai. Taigi, 2014 m. paskelbiau straipsnį Lietuvos mokslo periodikos asociacijos tinklalapyje  Nepasiduokite pagundai lengvai ir greitai išleisti monografiją. Mano akimis, šis leidėjas jokiais būdais neįsipaišė į prestižinių kategoriją, nors buvo ir kitaip manančiųjų.

Akademinėje bendruomenėje diskusijos dėl leidyklų prestižo netyla nuo tada, kai ši skatinimo priemonė buvo įteisinta. Mokslo politikai, suvokdami, kad jų pasiūlytas prestižinės leidyklos apibrėžimas nėra tikslus, pasitelkė ekspertus leidyklų prestižui nustatyti.

Knygų leidyklų prestižas lietuviško vertinimo sūpuoklėse

Mokslo tarybos pasamdyti ekspertai yra tokie patys mokslininkai kaip ir knygų autoriai, tik ekspertai  turi būti išleidę ne mažiau kaip 15 mokslo straipsnių. Dar ekspertai gali turėti patirties knygų leidyboje ir asmeninę nuomonę apie daugelį leidėjų. Kadangi ekspertų patirtys ir nuomonės gali išsiskirti, galutinis leidėjo statusas tvirtinamas kolegialiai. Būtent dėl ekspertų skirtingų patirčių ir nuomonių galėjo nutikti, kad kai kurie leidėjai vienais metais buvo pripažinti prestižiniais, kitais metais prestižo neteko, o dar kitais prestižą atgavo.

Formaliai ekspertų darbas – nustatyti leidyklos prestižą, bet faktiškai ekspertai visada prieš akis turi vertinamos knygos egzempliorių arba PDF failą. Ir nors formaliai knygos turinys ne jų reikalas, jie įvertina ir patį darbą. Tuomet niekuo neišsiskiriančios ar net vadinamos „grobuoniškomis“ leidyklos Lietuvoje tampa prestižinėmis.

Pirmu atveju puikus Lietuvos mokslininko darbas, išleistas nežinomoje užsienio leidykloje, leidyklą paverčia prestižine. Kitu atveju į ekspertų rankas patenka visų gerbiamo mokslininko, bet abejotinos reputacijos leidykloje išleistas darbas, autoriaus dėka abejotina leidykla taip pat tampa prestižine. Kitais metais naujai suburti ekspertai, gavę kitas knygas, tokioms leidykloms prestižinį statusą atšaukdavo. Šitaip leidyklų prestižas siūbavo daug metų.

Tik tyrinėdama mokslo knygų vertinimo praktikas sužinojau, kad LMT ekspertai 2009–2011 m. buvo suteikę Lambert Academic Publishing leidyklai prestižinės leidyklos statusą, ir atitinkamai institucijos gavo maksimalius finansavimo taškus. Šie maksimalūs taškai  paskatino mokslininkus ir institucijas, kurios 2012–2016 m. pateikė dar daugiau su Lambert Academic Publishing išleistų knygų. Bet tais metais institucijos patyrė nusivylimą, nes leidykla neteko savo prestižinio statuso, o institucijos – taip trokštamų maksimalių taškų.

Visas sąrašas leidyklų, patyrusių savo prestižo nestabilumus, ir kiti keblumai, kylantys nustatant leidėjo prestižą, pateikti mano mokslo straipsnyje „Prestige of scholarly book publishers—An investigation into criteria, processes, and practices across countries“ (žr. žurnalo straipsnį, arba nemokamą arXiv versiją).

Gera žinia, kad nuo 2018 metų LMT skelbia nekintančius, tik pasipildančius tarptautiniu mastu pripažįstamų leidyklų sąrašus trijose mokslo sričių grupėse. Taigi skirtinguose moksluose leidėjo prestižas vertinamas skirtingai, ir tai tik patvirtina leidėjo prestižo miglotumą.

Dar reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvos prestižinių leidyklų sąraše galima rasti nemažai leidyklų, kurios tik Lietuvoje yra prestižinės, kitose šalyse jos eilinės. Pavyzdžiui, prancūzų mokslininkai L’Harmattan nelaiko prestižine leidykla, kaip ir britų tyrėjai – Cambridge Scholars Publishing. Lietuvoje abi šios leidyklos laikomos prestižinėmis.

Kaip matome, nei formalus apibrėžimas, nei samdomi ekspertai neišsklaido leidėjus gaubiančios prestižiškumo miglos.

Ambicingų ir racionalių mokslininkų dilemos

Kaip minėjau, kiekvienas mokslininkas leidėjo prestižą interpretuoja remdamasis savo patirtimi ir galimybėmis. Ne paslaptis, kad Lietuvos mokslininkams itin sunku išleisti knygą viso pasaulio mokslininkų geidžiamose leidyklose. Net ir ne mokslininkai žino, kad autoritetą, įtaką ir gerą vardą užsitarnavusios vakarietiškos leidyklos yra itin išrankios. Jos ieško finansiškai sėkmingų rankraščių, tad knyga turėtų sudominti daugelio šalių mokslininkus. Iš patirties žinau, kad net ir daug žadančios derybos su pasaulio žinomiausiomis leidyklomis gali užtrukti arba nutrūkti, neatnešus taip geidžiamų rezultatų.

Lietuvos mokslininkai, rinkdamiesi leidyklą savo rankraščiui, sprendžia tą pačią dilemą: ar verta paisyti savo ambicijų ir gaišti laiką su žinomiausiomis leidyklomis, jeigu tie patys tikslai (laipsniai, vardai, paaukštinimai ir piniginiai priedai) pasiekiami daug paprasčiau? Kad ir išleidus knygą eilinėje leidykloje. Na ir kas, kad tokia leidykla ambicingajam atrodo menkoka, net ir patekusi į LMT prestižinių sąrašą.

Taigi, kol ambicingieji sprendžia vidines dilemas, racionalieji išleidžia net kelias monografijas su neišrankiomis, bet LMT pripažintomis leidyklomis. Taip racionalieji greičiau nei ambicingieji gauna laipsnius, vardus, paaukštinimus ir finansines paskatas. Argi svarbu, kad pasirinkus „prestižinę“ leidyklą iš LMT prestižinių sąrašo, ambicingojo širdyje kaupiasi kartėlis, nepaisant lengviau pasiekto apčiuopiamo rezultato?

Paprastai būtent racionalieji išdidžiai visai Lietuvai paskelbia apie savo knygą, išleistą prestižinėje leidykloje. Įdomu, kad jie dažnai trimituoja ne apie savo darbo reikšmingumą, o apie leidyklos prestižą. Nors dažnai ir ambicingiesiems, ir man pačiai atrodo, kad tiek ten to prestižo.

Imkime pavyzdžiu jau minėtą Cambridge Scholars Publishing, kuri Lietuvos institucijų pranešimuose šmėžuoja kaip prestižinė. Kaip matyti iš paveiksle pateiktos informacijos, daugelyje Vakarų šalių ši leidykla nelaikoma prestižine. Savaime kyla retorinis klausimas: ar leidyklą, kuri vienose šalyse neatitiko bazinių reikalavimų, o kitose užlipo tik ant žemiausio laiptelio, galime laikyti „tarptautiniu mastu pripažinta mokslo leidykla“?

Reikėtų keisti požiūrį į knygų vertę ir jų vertinimą

Turėtume stabtelėti ir pasvarstyti ko daugiau – žalos ar naudos – atneša Lietuvos mokslui ir visuomenei mokslininkų skatinimas publikuotis prestižinėse leidyklose. Turime pripažinti, kad Lietuvos prestižinių leidyklų sąrašuose pasitaiko visiškai nereikšmingų ir Lietuvai bei jos mokslininkams garbės nedarančių leidyklų. Ar tikrai Lietuva pasieks didesnio tarptautiškumo, jeigu mūsų mokslininkai bus skatinami publikuotis dviprasmiškas mintis keliančiose leidyklose?

Analizuodama mokslo knygų vertinimą Lietuvoje, kreipiausi į mokslo politikus, institucijų atstovus ir mokslininkus knygų autorius. Esu dėkinga visiems sutikusiems pasidalinti savo patirtimi ir įžvalgomis.

Visų stovyklų atstovai įsitikinę, kad leidyklos prestižas mokslo knygos kokybės negarantuoja. Daugelis paminėjo bent vieną visame pasaulyje žinomą, bet nežinomo leidėjo išleistą ir patį leidėją išgarsinusią knygą. Praktiškai vienbalsiai nuskambėjo žinia, kad skatinimas publikuotis su prestižinėmis leidyklomis jau atgyveno, laikas su juo atsisveikinti.

Leidyklos prestižas yra tik papildomas rodiklis, vertinkime pačias knygas ir ar jos pasiekiamos pasauliui. Vietoje leidyklos prestižo daugiau finansavimo taškų duokime už tinkamus mokslo knygų skaitmeninius formatus. Jeigu Lietuvos mokslo knygas bet kuriame pasaulio krašte galės skaityti ir žmonės, ir robotai – mūsų šalis tikrai suspindės tarptautinio mokslo padangėje.